Margaret Way - Olivija ir turtingasis australas

– Visada būna pirmas kartas, mieloji. Turbūt penki iš dešimties žmonių nors kartą nualpsta. Pati sykį nualpau perverta strėlės. Netyčia, žinoma, bet vos nemiriau. Mudu su Raniu žvejojome barus – baramundžius, jei nežinai. Skaniausios žuvys pasaulyje.

– Esu girdėjusi, – tarė Olivija, nenorėdama pasirodyti nemandagi. – Čia nepakeliamai karšta, ar ne? – Ji vangiai klestelėjo ant vieno iš eilėmis sustatytų suolų.

– Mums čia vėsu, mieloji. Panašu, kad nenorėtum čia atsidurti lietinguoju sezonu. Jis ką tik baigėsi. – Moteris prisėdo šalia. – Ką čia veiki? Turistės man neprimeni. Atrodo, lyg vėjas būtų tave atnešęs. Kraupoka!

– Kraupoka? – Olivija juto, kaip jos pasitikėjimas savimi menksta.

– Kažkas su tavimi, mieloji, – moteris lyg kažko ieškodama pažvelgė į mėlynas Olivijos akis. – Tavo dvasia sužeista. Ar nutiko kažkas netikėto? Nesijaudink, čia pasveiksi, viskas liko toli už nugaros. Čia galėsi atsiskleisti.

Olivija, tikinti, kad turi šiokią tokią dovaną, tučtuojau atpažino pranašystę.

– Ak, tikiuosi! – Keistoji moteris ir toliau žvelgė jai į akis. Visai kaip hipnotizuodama. Gal tai ir darė. O gal buvo kerėtoja. O gal ši moteris iš viso netikra.

– Tu kaip paukštelis narvelyje bandei ištrūkti, – tęsė moteris it niūniuotų lopšinę. – Plakei sparneliais ir trankeisi į sieną. Privalai turėti valios ištrūkti.

– Gal man tiesiog buvo baisu skristi vienai? – Olivija netikėtai leptelėjo.

– Išėjimas ranka pasiekiamas.

Oro uoste sutikti aiškiaregės ji tikrai nesitikėjo.

– Laukiu mane pasitiksiančio Klinto Makalpaino, – staiga pajuto užplūstantį draugiškumą. – Dirbsiu jam.

Dabar nustebo moteris.

– Klintas tave pasamdė?

– Vadinate jį Klintu? – Olivija pasijuto priblokšta. Nes jos tėvo niekas be giminės ir artimų draugų Oskaru nevadino.

– Na, na, brangioji, kokia tu vis dėlto anglė, – moteris švelniai paplekšnojo jos ranką. – Mes visi vadiname jį Klintu. Čia jis mylimas. Šauniausias vyrukas pasaulyje. Puiki pamaina savo tėvui, kuris ilsisi ten, Paukščių Take, drauge su mūsų protėviais. Tarp kitko, aš Besė Malgil. Reikėjo prisistatyti. Mane čia visi žino. Aš tapau.

– Paveikslus? – Olivijos susidomėjimas augo.

– Ne tokius, kaip tu manai, mieloji. Kalbu apie čionykštį meną. O tu? Kuo esi vardu? Spėju, kad kokia nors ledi!

– Olivija Balfor, – Olivija ištiesė gerajai samarietei delną. – Be titulo.

– Jo ir nereikia. Ir taip matyti. Malonu susipažinti, Live, – Besė švelniai spustelėjo elegantišką ilgapirštę Olivijos ranką.

Livė! Visą gyvenimą laukė, kada bus pavadinta Live!

– Dievaži, mergužėl, priėmei tikrą iššūkį atvykdama į šį pasaulio kraštą. Atrodo, kad tavo vieta vienuose iš puikiųjų rūmų.

– Ne, Bese, ne! – Olivija papurtė galvą, bet nuo to tik dar labiau apsvaigo. – Aš tik paprastas žmogus, bet iššūkiai man patinka.

– Tik ne šiandien! – griežtai tarė ji. – Klausyk, mieloji, ištraukime tave iš to švarko. Jis, aišku, puošnus, bet nuo kažko pradėti juk reikia. Antraip tikrai perkaisi. Sakai, Klintas atvyks?

– Ak, labai tikiuosi, – Olivija svirduliuodama atsistojo, Besė padėjo jai nusimesti lininį švarką ir tvarkingai sulanksčiusi padėjo jį ant suolo.

– Jei sakė, kad atvyks, vadinasi, atvyks, – užtikrintai pasakė Besė. – Teprasmengu kiaurai, jei ne jis štai ateina. – Jos akys nušvito. – Atrodo, kad vykdė apžiūrą. – Ji sukikeno. – Praėjusią savaitę pardavė dvi Kvinslando stotis. Žmonės ieško pigesnės jautienos. Pasaulinė krizė ir panašiai. Čia, Šiaurinėje teritorijoje, mums sekasi geriau. Nurimk, Live. Štai jis.

Olivija vėl atsistojo ir pirmą sykį gyvenime pasijautė nejaukiai. Ateina Makalpainas. Iš kur? Dairydamasi po pilną žmonių oro uosto terminalą pajuto, kaip minia nuvilnija džiugesys, atpažinimas ir susijaudinimas. Išgirdo net plojimus. Taip visada elgiamasi su kilmingaisiais.

Besė mostelėjo ranka.

– Štai jis, mieloji. Pačiu laiku.

Olivija beviltiškai pasekė jos žvilgsniu. Makalpainai?

Tematė tik jų link einantį aukštą, laukinį vyrą. Kaip iš filmo apie laukinius vakarus arba Arabijos dykumą, o gal Amazonės džiungles – tokių veikėjų ji paprastai vengdavo. Apsirengęs buvo, kaip jai atrodė, tikra maskuote. Rusvai žaliais marškinėliais ir kelnėmis, turėjo stebėtinai prabangią sidabrinę sagtį ant liekną liemenį juosiančio sidabrinio diržo. Nublizginti aukšti kaubojaus batai darė jį dar aukštesnį. Plačiabrylė kreminė skrybėlė ant galvos buvo uždėta kreivai. Tamsius kaštoninius plaukus beveik galėtum surišti į uodegėlę, dėl Dievo meilės! Kada jis paskutinį kartą lankėsi pas kirpėją? Didžiumą įdegusio veido dengė vešlūs šeriai, palikti ramybėje dar kelias dienas jie virs tikra barzda.

Vien pamačiusi šį vyrą pasijuto neįtikėtinai gležna. Tiesą sakant, buvo tokia priblokšta, kad negalėjo pajudinti nė raumenėlio.

Bet akys – šias akis ji prisiminė. Šviečiančias ir žvilgančias kaip tikro liūto. Su niekuo nepalyginamas. Jis atrodė visai kitaip nei Londone ar Škotijoje. Tada jis puikiai įsiliejo į jos pasaulį. Bet dabar toli gražu. Čia, savo šalyje, jis atrodė neprijaukintas.

Kol pati su siaubu spoksojo, jis pakėlė ranką ir nusitraukė skrybėlę ekstravagantišku mostu, kuris jai pasirodė pašaipus. Jis tikrai neįtikėtinas. Visiškai kitoks. Juto, kaip rausta veidas ir kaklas. Šis vyras pavojingas. Tokių ji saugosi. Ir tik pamanykite! Atsidavė jo malonei.

Olivija padarė vienintelį dalyką, kurį tegalėjo.

Nualpo.

Per trisdešimt aštuonerius metus buvo nutikę daug ko, bet dar niekada moteris jo glėbyje nebuvo nualpusi. Be to, tikra gražuolė – aukšta, elegantiška, klasikinių, aristokratiškų bruožų. Mintyse staiga atgimė erzinamai gyvi prisiminimai. Olivija Balfor, ledo princesė, vos atvykusi pakliuvo į bėdą.

– Vargšiukė! – vaitojo Besė, kai jis lengvai pakėlė aukštą, pernelyg liekną anglės kūną ir paguldė ant tuščio suolo.

– Basa ji būtų beveik šešių pėdų ūgio, – jo balse buvo girdėti abejingumas.

– Taip, bet vis vien atrodo trakoka, ar ne?

– Trapoka , Bese, – pataisė Makalpainas sutikdamas.

– Nesvarbu! – truktelėjo pečiais Besė. – Visada sakau trakoka. Kodėl anksčiau nesakei?

– Niekada anksčiau negirdėjau, bet esi teisi.

– Žinoma. Na, žinojau, kad taip bus. Per daug drabužių. Iškart pastebėjau, – ji palinko ir nuavė žemakulnius, labai brangios odos Olivijos batus.

– O kas nebūtų pastebėjęs? – sausai tarstelėjo Makalpainas. Regis, prisiminė, kad sakė panelei Olivijai Balfor nužengti nuo savojo pjedestalo ar ant ko ten ji užsilipusi. Ši moteris erzino ir jis nė nesivargino to slėpti. Artėja skyrybos. Toks jo pasiteisinimas. Merigolė liejosi ant jo kaip tik įmanydama.

– Nepratusi prie mūsiško karščio, – kalbėjo Besė. – Kaip ji išgyvens, bose, neįsivaizduoju.

– Laikui bėgant suprasi, Bese, kaip visada. Mudu abu žinome, kad lelijos veši, – jis žvelgė į ramų, lelijų spalvos panelės Balfor veidą. Jos labai ilgos blakstienos ėmė plazdėti. Geras ženklas. Pakėlęs ranką jis atsegė kelias šilkinės jos palaidinės sagas. Nepaisydama dusinančio karščio, šiandien įkopusio į keturiasdešimt laipsnių padalą, ji buvo užsisagsčiusi iki pat kaklo. Ar ji visai proto neturi? Paskui dar atsegė siauro, pieštuko formos sijono sagą.

– Šalto vandens, Bese, nagi, nagi.