Deb Marlowe - Nerami siela

Berkšyras, Anglija – 1821-ųjų metų vasara

Naktyje buvo girdėti Ribaldo juokas ir girti svaičiojimai. Plačiasparnio erelio užeigos savininkas nuoširdžiai juokdamasis išvarė likusius lankytojus į tamsą. Akimirką stovėjo klausydamas, kaip jie išsivaikšto, tvirtai žinodamas, kad rytoj visi sugrįš ir malonus monetų svoris prijuostės kišenėje padidės.

Salėje ant apleistų stalų stojo tyla, besisklaidanti dūmų užuolaida užleido vietą ramybei. Vienintelis Matėjas Kardijus nepajudėjo užeigos savininkui sušukus. Šiltai spragsėjo židinys, gardus alus, o vietinė merga, įsitaisiusi ant kelių, švelniai pirštais šukavo jam garbanas. Turėtų jaustis patenkintas.

Tačiau nesijautė.

Kekšė pirštu palietė jo ausį. Pasilenkė artyn, jos šviesūs variniai plaukai pakuteno jam smakrą, o kita ranka švelniai lyg šnabždesys glostė sprandą. Matėjas jautė kietas nuospaudas ant jos pirštų galiukų. Užsimerkęs ėmė įsivaizduoti, kaip ji liečia kitas, jautresnes, jo kūno dalis.

Kad ir koks jaudinantis vaizdas, Matėjas vis dar nesugebėjo sukaupti jėgų ir pakilti nuo kėdės. Juokinga. Kelios apgailėtinos monetos ir mergina jau jo, tačiau nuo šios minties geismas tik nežymiai krustelėjo.

Žiovaujantis užeigos savininkas įkrypavo atgal į salę. Metęs žvilgsnį į Matėją, pirštu mostelėjo merginai.

– Užmesk kėdes ant stalų, Eta, padėsiu tau iššluoti grindis, – tarė jis maloniai.

Mergina kažką sumurmėjo bandydama prieštarauti, bet vis dėlto pakilo nuo Matėjaus kelių. Nueidama perbraukė jam petį ir ranką. Matėjas suprato šį gestą kaip pažadą. Laukė, kol užplūs susidomėjimas.

Neužplūdo. Nejautė nei ramybės, nei aistros.

– Dio nel cielo , – pasakė jis. Ak, kaip pavargo nuo to degančio pykčio pilve ir venomis tekančios neapykantos. Ir taip jau ištisas savaites, nuo tada, kai sužinojo apie neįtikėtiną tėvo išdavystę.

Viskas dingo. Viskas, dėl ko jis dirbo ir ką planavo visą gyvenimą dingo perskaičius kelis šaltus žodžius. Ištisi metai darbo ir kantrybės ir štai galų gale senis vis vien juo nepasitiki. Matėjas užsitraukė nešlovę ir pirmą kartą per šimtą metų Kardijų kroviniai pateko ne į šeimos rankas. Tai daugiau, nei pajėgia pakelti vyriškas išdidumas.

O jo abejingumas buvo daugiau, nei galėjo pakęsti paleistuvė. Ji vėl grįžo ir sustojo tamsiame kampe. Tada atsirėmė į jį ir apglėbė. Įspūdinga jos krūtinė švelniai prisispaudė prie jo nugaros.

– Ar tu dar čia? – paklausė Eta, reikalaudama jo dėmesio. – Apie ką galvoji, kas taip toli nunešė mintis? – Ji šiek tiek sustingo ir atsitraukė. – Gal apie kitą moterį?

Matėjas nusišypsojo.

– Nesu toks kvailas, meilute, – su gailesčiu atsidusęs pripažino sau, kad tetrokšta pasprukti nuo jos dėmesio ir vienas grįžti viršun. Rytojus žada būti blogiausia diena gyvenime ir jokie beprasmiški prasiblaškymai nepadės tam pasiruošti.

– Tai kas yra? – pasiteiravo ji ir vėl apėjo jį papūtusi tobulą apatinę lūpą. – Tikiuosi, kad tai svarbu, – pašnibždėjo jam į ausį. – Jei net atitraukia mintis nuo užtikrinto grobio.

Jis prisitraukė ją sau prie šono. Drauge juodu įveikė trumpą atstumą iki baro. Čia tvarkėsi užeigos savininkas, trumpindamas pigių lajaus lempų dagčius ir išdidžiai blizgindamas seną medinį prekystalį. Matėjas prisėdo ant tolimiausios kėdės ir mostelėjo merginai įsitaisyti šalimais.

– Šįvakar aš išties paklydęs – mąstau apie tėvus ir sūnus. Ar žinai, – tęsė pokalbį jis, – kad sykį mano tėvas sukėlė mieste maištą dėl kek… – Eta ištiesė nugarą ir jis atsikrenkštė. – Dėl garsios kurtizanės?

Ji atsipalaidavo.

– Jis negalėtų!

Matėjas nusišypsojo pamalonintas akivaizdaus jos susidomėjimo. Net užeigos šeimininkas pasislinko arčiau, kad viską girdėtų.

– Ak, bet sukėlė. Tai nutiko Neapolyje, labai seniai. Ją vadino Karštąja Klarise, buvo gražiausia visoje Europoje. Švelniam jos lūpų rausvumui, nuostabiam klubų linkiui sukurta begalė poemų. Dramaturgai jos vardu vadino savo herojes, dailininkai garbino kaip savo mūzą. Vyrai gatvėse sekiojo jos karietą. Mano tėvas buvo tik vienas iš daugelio, kuriuos ji apžavėjo savo kerais.

– Kas nutiko? – merginos veidas nušvito, ji trumpam pamiršo viliojimą, kuriam buvo taip atsidavusi.

– Neišvengiama, – gūžtelėjo Matėjas. – Karštoji pastojo. Visas Neapolis sulaikęs kvėpavimą laukė, ką ji pavadins kūdikio tėvu.

– Ir kas gi tai buvo? Juk ne tavo tėtušis?

– Ne visai. Matai, Klarisė tegalėjo susiaurinti paiešką. Vaiko tėvas buvo mano tėvas arba Tomas Varnsvortas.

– Ne! – aiktelėjo užeigos savininkas.

– Vinberio grafas? – sužavėta paklausė Eta.

– Senasis grafas, išties, – atsakė Matėjas.

Užeigos savininkas negalėjo sulaikyti nuostabos.

– Bet jo duktė gyvena…

– Taip, žinau, – pertraukė Matėjas. – Ar man tęsti?

Abu linktelėjo.

– Išgirdęs naujienas, lordas Tomas – tada jis dar nebuvo grafas – ir mano tėvas baisiausiai susikivirčijo. Jie ilgai ir negailestingai kovėsi, beveik sugriovė Karštosios apartamentus, ir nesiliovė, iki kol galų gale peštynės persikėlė į lauką. Prisirinko stebėtojų. Kažkas pamatė apsiašarojusią Klarisę ir pasklido gandai, kad ji sužeista. Minia pasiuto, nes Klarisė buvo visų mėgiama. Netrukus abu vyrai suvokė, kad kaunasi dėl savo gyvybių.

– Ir viskas dėl paleistuvės? – nusistebėjo užeigos savininkas.

– Ša, tylėk, tu – pasipiktino mergina. – Leisk pabaigti.

Matėjas pasimuistė. Jis per vėlai susimąstė apie sužadintus užeigos kekšės lūkesčius, bet tos mintys tik atnešė jam dar vieną kartėlio bangą. Būtent moters lūkesčiai ir sugriovė jo gyvenimą. Porša Varnsvort kadaise tikėjosi už jo ištekėti. Matėjaus tėvas vylėsi, kad jis ją ves. O jis tenorėjo, kad kas atsiklaustų jo nuomonės.

Eta, panašu, istoriją priėmė kaip iššūkį. Ji kilstelėjo antakį ir akiplėšiškai jam nusišypsojo.

– Aš ir pati šiose vietose pakankamai gerai žinoma, – tarstelėjo.

– Šit kaip?

– Ak, žinoma, – sukniaukė ji. – Ar norėtum sužinoti, kuo esu žymi?

– Dabar ne metas, – subambėjo jos darbdavys. – Ir tik ne mano akivaizdoje. Ką judu veiksite viršuje, tėra jūsų reikalai. Čia, apačioje, – mano. Nejau nenori, kad jis baigtų pasakoti tą pasakojimą? Be to, pirmiausia turi sutvarkyti salę, – jis linktelėjo Matėjui tęsti.

– Ak, na, mano tėvas ir lordas Tomas buvo suimti – jų pačių saugumui. Jie drauge belangėje praleido dvi dienas, o iš jos išėjo kaip geriausi draugai.

– O panelė? Klarisė? – Eta palinko arčiau.

– Kai juos paleido, ji buvo dingusi. Išvyko iš Neapolio, it skradžiai žemę prasmego. Niekas taip ir nesužinojo, kur ji iškeliavo, nors sklandė įvairiausi gandai. Mano tėvas ir lordas Tomas pasižadėjo ją rasti, ieškojo metų metus.

Ji sustingo.

– Ir? Rado?

– Ne, – tyliai pratarė jis. – Bet niekuomet nesiliovė ieškoję, iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų.

Prieblandoje jos akyse nušvito ašaros.

– Tai romantiškiausia, ką esu girdėjusi, – šniurkštelėjo ji.

Užeigos savininkas prunkštelėjo.

– Na, tada tavo gyvenime tikrai trūksta romantikos, – jis mostelėjo galva Matėjaus link. – Jis galbūt bus tas, kuris tau jos šiek tiek suteiks, bet pirmiausia…