Olivia Gates - Išlaisvinta aistros

Haresas vairavo įtemptoje tyloje versdamas automobilį peršokti kopų viršūnes ir nusileisti įdubose, taškydamas paskui juos smėlį ir spausdamas variklį iki ribos. Su kiekvienu smarkiu trūktelėjimu Berko rankos vis tvirčiau apsivydavo jo pusiaują, kojos saugiau jį apglėbdavo, skruostas labiau prisispausdavo prie nugaros, kol Haresas pajuto, kad jie susiliejo.

Akimirką jam pritrūko kvapo, kai Berko kūno karštis prasiskverbė pro visas sąlyčio vietas ir susitelkė strėnose.

Adrenalinas. Štai kas tai. Nepatogumo jausmas. Kad kažkas taip arti prisispaudęs net ir tokiomis aplinkybėmis.

Taip. Kas dar tai galėtų būti?

Po kelių minučių jis išvydo Mi-17 sraigtasparnio kontūrus. Tai geriausias Hareso kada nors matytas vaizdas. Jam ne tik pavyko juos išgabenti, bet dabar galės nuo savęs nusikrapštyti tą vyrą.

Smėliaeigis cypdamas padarė didžiulį lanką, vos neapvirto, paskui siūbuodamas sustojo prie piloto durelių.

Haresas atitraukė Berko rankas nuo liemens ir vienu judesiu išlipo iš automobilio. Vyras iššoko jam iš paskos – vėl tykiai ir taupiai kaip katė – ir laukė nurodymų.

Regai visiškai pripratus prie tamsos Haresas įsižiūrėjo į smulkmenas. Auksiniai vėjo sušiaušti plaukai, mirguliuojančios akys – Berkas panėšėjo į nežemišką mėnulio elfą, kurio grožio nepalietė išmėginimas…

Jo grožio?

– Šok į keleivio sėdynę ir prisisek. – Haresas kone išlojo žodžius ir žinojo, kad visas pyktis nukreiptas į beprotiškas mintis ir keistą atsaką. – Įkišiu automobilį į krovinių skyrių…

Iš pradžių jis išgirdo griaustinio griausmą.

Paskui suprato. Ginklo šūviai.

Tuomet vyro akyse atsirado nuostaba.

Galiausiai Haresas pajuto įgėlimą.

Į jį pataikė.

Kažkur kairiame šone, širdies lygyje. Suprato, kad į pačią širdį nepataikė. Nesijautė silpstąs. Kol kas.

Kažkas prasmuko pro jo vyrų tinklą ir sugebėjo juos užklupti. Tai gali tapti paskutine jo klaida.

Jis ėmėsi veikti, puolė vyrą, kad šis nesislėptų. Tam nebuvo laiko.

Tačiau Haresas be reikalo nerimavo. Berkas – joks bailys. Jis skuodė sraigtasparnio link, nors aplink juos aidėjo vis daugiau ir daugiau šūvių. Dabar Haresas suprato, kad pataikęs šūvis buvo atsitiktinis. Jokio snaiperio nebuvo. Tačiau tai nereiškė, kad šaulys negalėjo pataikyti į tokį milžinišką taikinį kaip sraigtasparnis.

Per kelias sekundes jie atsidūrė vietose, ir Haresas su griausmu pakėlė didžiulę mašiną nuo žemės į orą.

Jis išspaudė iš sraigtasparnio visą įmanomą aukštį ir pagreitį. Mažiau nei po minutės žinojo, jog jie pernelyg toli, kad juos kas nors persekiotų pėsčiomis, keturračiais motociklais ar apskritai pastebėtų.

Tik tada leido sau apžiūrėti, kaip nukentėjo kūnas. Organizmas dar nesuprato. Haresas jautė tik degantį taką, kertantį kairį šoną iš galo į priekį vos žemiau pažasties. Norėjo manyti, kad tai lengvas sužeidimas. Galbūt šiek tiek pažeistas kaulas. Nieko sunkaus. Jei nepataikyta į arteriją.

Tačiau mintis, kad per greitai neteks kraujo ir jį ištiks šokas, nublanko prieš svarbesnes blogas naujienas. Sraigtasparnio degalai seko. Persekiotojas pataikė į baką.

Haresas nužvelgė matuoklį. Taip sparčiai netenkant degalų jie negrįš į sostinę. Nei į jokią gyvenamą vietovę, kur jis galėtų susisiekti su savo žmonėmis.

Reikėjo sukti iš kelio. Traukti į artimiausią oazę. Ji, esanti už penkiasdešimties mylių, vis tiek buvo keturiais šimtais penkiasdešimtim mylių arčiau nei bet kuri kita gyvenama vietovė. Jos gyventojai nepriklausė šiuolaikiniam pasauliui, bet juodviem su Berku ten saugiai nusigavus Haresas išsiųs pas savo žmones raitus pasiuntinius. Kelionę tikriausiai nutrauks prognozuojama smėlio audra, netrukus atkirsianti šią vietovę nuo pasaulio savaitei ar dviem, per kurias jo broliai ir pusbroliai – vieninteliai, žinantys apie misiją, – tikriausiai pamanys, kad jis mirė. Palyginus su tikrąja jo ir globotinio galimybe išgyventi, tokia kaina rodėsi nedidelė.

Naujasis planas tikrai pasiseks. Nusileisti oazėje, pasirūpinti sužeidimais ir susisiekti su savo žmonėmis. Misija įvykdyta.

Kitą minutę jis vos sau neįspyrė.

Pasirinko patį netinkamiausią laiką misijoms skaičiuoti…

Tekantys degalai – ne vienintelis jų rūpestis. Tiesą sakant, tai mažesnioji bėda. Prireikė nemažai laiko, kol pasireiškė žala, padaryta navigacijos sistemai. Sraigtasparnis labai greitai krito žemyn. O Haresas niekaip negalėjo pakeisti kurso.

Turėjo dabar pat nutūpti. Šioje vietoje. Arba sudužti.

Jis skubiai atsigręžė į Berką.

– Ar prisisegęs?

Vyras karštligiškai palinksėjo ir suvokęs išplėtė akis. Haresas neturėjo laiko nuraminti jį.

Kelias kitas minutes norėdamas sėkmingai nutupdyti sraigtasparnį jis išmėgino visus triukus, kurių išmoko dirbdamas pilotu testuotoju.

Vis dėlto teko nutūpti avariniu būdu.

Pasibaigus smarkiai grandininei kaulus trinančių ir plieną draskančių smūgių reakcijai Haresas trūksmingai iškvėpė pripažindamas, kad jie išgyveno tikrą mėsmalę.

Jis atsilošė sėdynėje stebėdamas, kaip kabinos vidus matosi tai ryškiai, tai blankiai. Ar jis neteko per daug kraujo, ar mirksėjo šviesos? Haresas neabejojo, kad pats sraigtasparnis sugadintas nepataisomai.

Su savo bėdomis tvarkysis vėliau. Pirma pasirūpins keleiviu.

Jis atsisegė saugos diržą, iki didžiausio pajėgumo įjungė kabinos šviesas ir atsigręžė į Berką. Vyras buvo nusukęs galvą į sėdynę, išpūtęs akis iš panikos ir palengvėjimo. Jų žvilgsniai susitiko.

O to, kas nutiko vėliau, su niekuo nesupainiosi.

Haresui pasistojo. Visiškai.

Jis suvirpėjo. Kas čia dabar? Kas vyksta? Ar jo kūnas perdegė iš streso?

Gana šių kvailysčių. Patikrink, ar jis nesužeistas.

Haresas ištiesė ranką. Vyras krūptelėjo nuo jo prisilietimo, tarsi Haresas būtų jį nukrėtęs. Žinojo, kaip jis pasijuto. Tokia pat iškrova pervėrė ir jį. Tai nebe kvailystė – tai beprotybė.

Haresas prisiversdamas įkvėpė pasiryžęs užgniaužti tas keistas reakcijas ir suėmęs už pečių trūktelėjo Berką į šviesą. Vyras priešinosi.

– Liaukis rangęsis. Turiu patikrinti, ar nesi sužeistas.

– Man viskas gerai.

Haresą pervėrė kimus balsas, nors vargiai girdėjo jį per tebejudančių sraigtų gausmą.

Ir jį apėmė įsitikinimas.

Būtų pamanęs, kad dėl prarasto kraujo pradeda kilti haliucinacijos. Tačiau šiuos nepaaiškinamus dalykus juto dar gerokai prieš sužeidimą. Taigi jis liausis klausęsis proto ir to, ką manė žinąs, ir paklus savo kūnui. Šis, kaip ir visi instinktai, šaukė jam nuo pat pirmos akimirkos. O jų Haresas visada klausydavo.

Dabar, net ir tokiomis košmariškomis sąlygomis, jie bylojo trokštą Berko.

O pažinodamas save suprato, jog tai gali reikšti tik viena.

Haresas įbruko pirštus į neklusnų auksinį šilką Tidžėjaus Berko viršugalvyje, o kūnas dar labiau susijaudino, kai jo skruostą nutvilkė ištrūkęs aiktelėjimas.

Jis nykščiu perbraukė rasotas lūpas, tarsi norėdamas sugauti garsą, o liūdna nuostaba dėl to, ką pajuto, buvo toks pat nekontroliuojamas atsakas.

Haresas patenkintas nusišypsojo.

– Na, sakyk, kodėl apsimetinėji Tidžėjumi Berku, barzdotu tyrėju žurnalistu, kai tau kur kas labiau tiktų pasivadinti šiuolaikine papuošalais pasidabinusia Mata Hari?

Tidžėjus Berkas išsisuko iš gamtos jėgai prilygstančio apsiaustu vilkinčio vyro glėbio ir šiurkščiu žemu balsu, kurį vėrė panikos drebulys, sušvokštė: