Andrea Laurence - Sukeisti gyvenimai

Sintija vos nenusijuokė, bet laiku pastebėjo rimtą jo veidą. Sutriko, kad toks žiedas gali būti jos.

– Mano? – Sintija stebėjo, kaip Vilis švelniai mauna žiedą ant kairiosios jos rankos bevardžio piršto. Žiedas spaudė, bet juk ranka sulaužyta ir sutvarstyta, o pirštai ištinę. Sintija grožėjosi žiedu ir apsidžiaugė keistai pajutusi, tarytum matė jį anksčiau.

– Tikrai jaučiuosi, lyg būčiau jau mūvėjusi žiedą, – pratarė. Gydytojai ragino Sintiją kalbėti, vos tik pajus grįžtant menkiausius prisiminimus.

– Gerai. Tai vienetinis dirbinys, tad, jeigu taip jautiesi, vadinasi, regėjai anksčiau. Buvau nunešęs išvalyti ir patikrinti, ar neišsiklaipė aptaisai, ir labai norėjau grąžinti jį tau šiandien. Nesistebiu, kad pametei per avariją. Prieš vestuves vis laikeisi dietų, todėl žiedas tapo per laisvas.

– O dabar per mažas ir aš atrodau kaip bokso rungtynių pralaimėtoja, – nutaisiusi rūgščią miną sumurmėjo Sintija, skruostu nusirito skausmo banga. Bet labiau žeidė nusivylimas. Ji nė nenutuokė, kokia jos vestuvinė suknelė, bet jeigu norėjo suliesėti, ištinęs kūnas tikrai ne į naudą.

– Nesijaudink, juk turime laiko. Dar tik spalis. Iki gegužės toli, o tada jau būsi pasveikusi.

– Gegužę Plazoje . – Nežinia, kodėl Sintija būtent tai prisiminė.

– Viskas lėtai sugrįžta, – Vilis nusišypsojo, bet šypsena tarsi nepasiekė vyro akių. Jis atsistojo ir įsikišo dėžutę į kišenę. – Šįvakar vakarieniauju su Aleksu, tad jau metas.

Sintija prisiminė Aleksą – aplankė ją prieš savaitę. Vilio draugas iš mokyklos laikų ir sumanus flirto meistras. Nepaisydamas, kaip Sintija atrodo, pasakė, kad ji labai graži ir jei nebūtų Vilio sužadėtinė, ją pasigrobtų. Koks saldžialiežuvis, bet Sintija dėkinga už jo pastangas.

– Linkiu gero vakaro. O mes čia tegausime guminio viščiuko ir ryžių.

Tai išgirdęs Vilis nusiviepė.

– Ateisiu rytoj. – Ištiesė ranką, kad padrąsindamas paplekšnotų jai per delną.

Vos tik Viliui prisilietus Sintija pajuto nubėgant nugara pažįstamą virpulį. Kiekvienas mažiausio išvarginto nervo galiukas kalbėjo apie atpažinimą, o ne apie skausmą. Jai suspaudė krūtinę, ranka nevalingai griebė vyro ranką, kad išlaikytų ryšį, kurio taip ilgėjosi.

Kad ir kokie trumpi ir nežymūs, Vilio prisilietimai veikė geriau nei morfijus. Vyro pirštų paveikta oda atgijo ir maloniai dilgčiojo, o tai visiškai nederėjo tokios būklės. Taip jautėsi nuo pat pirmo karto Viliui švelniai pabučiavus delną. Ir net jei būtų neatpažinusi jo iš išvaizdos, kūnas vis tiek reaguotų į mylimąjį. Maloni srovė stipresnė už visa kita: skausmą, vaistus, sutrikimą.

O, kad taip reaguotų į vyrą, kuriam ir ji patinka. Ši mintis tarsi adatėlė susprogdino balioną, saugojusį nuo visko, kas blogai gyvenime.

Vilis žvilgtelėjo į savo ranką, tada stebėdamasis įsmeigė akis į Sintiją, todėl moteris suabejojo, ar jis jaučia tą patį, kaip ir ji. Tada dar pastebėjo, kad jo akys – šviesios, melsvai pilkos spalvos. Akimirką jo žvilgsnis atrodė švelnus ir kvietė artyn, vidinė šiluma tirpdė šaltumą, bet tada jo dėmesį atitraukė telefono pyptelėjimas kelnių kišenėje ir jis žengtelėjo atgal. Sulig didėjančiu nuotoliu tuštuma širdyje vis stiprėjo.

– Labanakt, Sintija, – tarstelėjo išsmukdamas pro duris.

Vyrui išėjus, palata vėl tapo šalta ir sterili, kaip ir visa ligoninė, ir tokia vieniša kaip tą akimirką ji dar niekada nesijautė.

Kitapus stalo Aleksas gurkšnojo gėrimą. Pirmuosius du užkandžius jis valgė tylėdamas. Vilis visada vertino draugo gebėjimą mėgautis tyla ir nemėginti megzti pokalbio vien tik pauzei užpildyti. Aleksas suprato, kad Vilis turi daug rūpesčių, todėl leido šiam išgerti viskio taurę, kad būtų lengviau kalbėtis.

Vilis pakvietė Aleksą vakarienės, nes norėjo pasikalbėti su nuoširdžiu žmogumi. Dauguma tesakydavo tai, ką jis norėdavo girdėti. Aleksas – vienas iš nedaugelio pažįstamų, turtingesnių už jį patį ir nelinkusių padlaižiauti, kad tik ką išpeštų. Nors bičiulis buvo pagarsėjęs merginų viliotojas ir šiaip ne iš tų, į kuriuos Vilis kreipdavosi, norėdamas pasitarti, kaip romantiškai praleisti laiką su mylimąja, jis žinojo, kad Aleksas atvirai išklos, ką Viliui daryti su Sintija.

Ir kokie painūs tapo santykiai su sužadėtine. O vos prieš keletą savaičių manė, kad nieko blogiau jau negali nutikti. Tai lyg koks įžūlus akiplėšiškumas prašant apvaizdos, kad per galvą gerai trinktelėtų perkūnas…

– Na, tai kaipgi laikosi Sintija? – atnešus pirmąjį pagrindinį patiekalą Aleksas pagaliau prabilo ir atitraukė Vilį nuo minčių.

– Geriau. Puikiai sveiksta, bet kol kas nieko neprisimena.

– Ir jūsų barnio?

– Ypač barnio, – atsiduso Vilis.

Dar prieš Sintijai išskrendant į Čikagą, Vilis pateikė neištikimybės įrodymų ir nutraukė sužadėtuves. Moteris nesiliovė įtikinėjusi, kad jųdviejų santykius galima sutvarkyti, kai tik ji grįš, bet Viliui tai nerūpėjo. Viskas baigta. Kai paskambino pranešti, kad sudužo Sintijos lėktuvas, jis kalbėjosi telefonu su nekilnojamojo turto agentu. O kai moteris nubudo praradusi atmintį, Vilis nežinojo, ko griebtis. Toliau rengtis išvykti atrodė žiauru. Reikia padėti pasveikti, bet jis padarys, kaip planavo, kai tik buvusi sužadėtinė atsistos ant kojų.

Bent taip iš pradžių manė. Tačiau nuo tada… tikra maišatis. Todėl tą vakarą ir pasikvietė Aleksą. Bičiulis galėjo padėti teisingai apsispręsti, kol Vilis dar labiau visko nesugadino.

– Ar jau papasakojai? O gal turėčiau klausti „vėl papasakojai“?

– Ne. Manau, išklosiu, kai tik ją paleis iš ligoninės. Palatoje retai liekame vieni, o aš nenoriu painioti jos tėvų.

– Jei gerai supratau, ji jau nebe ta šalta savimyla, kurią pažinojome ir mylėjome?

Vilis papurtė galvą. Jis šiek tiek norėjo, kad Sintija būtų kaip anksčiau. Tada galėtų ją palikti be graužaties, vos tik pasveiks. Tačiau po avarijos moteris visiškai pasikeitė. Jis negalėjo patikėti pokyčiais ir kiekvieną akimirką laukė, kada Sintija prapliups svaidytis nurodymais arba kritikuoti ligoninės darbuotojus. Bet ji to nedarė. Vilis stengėsi kasdien ją aplankyti – kad ir kaip su savimi kovojo, pastebėjo, kad tai vis labiau patiko.

– Jaučiuosi, lyg Sintiją būtų pagrobę ateiviai ir pakeitę.

– Iš tiesų, ji elgėsi gana maloniai, kai buvau nuėjęs aplankyti anądien. – Aleksas įsidėjo gabaliuką jautienos nugarinės į burną.

– Taip, žinau. Kaskart tiesiog sėdžiu jos lovos gale ir žiūriu, negalėdamas patikėti, kad Sintija teiraujasi žmonių, kaip šie laikosi, ir dėkoja, kad aplankė ar ką nors atnešė. Miela, rūpestinga, linksma… ir visai kitokia moteris nei ta, kuri išskrido iš Čikagos.

Aleksas palinko artyn ir suraukė antakius.

– Kalbėdamas šypsaisi. Viskas tikrai pasikeitė. Tau ji patinka, – rėžė tiesiai į akis.

– Nejau pamokslausi kaip mokyklos laikais? Taip, dabar ji malonesnė ir man patinka būti šalia kaip niekad anksčiau. Tik gydytojai sako, kad amnezija tikriausiai laikina. Bet kurią akimirką Sintija vėl gali tapti savimi. O aš nenoriu ankstesnių santykių.

– „Tikriausiai laikina“ gali reikšti ir „galbūt negrįžtama“. Gal Sintija tokia ir liks.

– Nesvarbu, – Vilis papurtė galvą. Aleksas vis ragindavo surizikuoti. – Gal ji ir neprisimena, ką padarė, bet aš neužmiršau. Daugiau negalėsiu ja pasitikėti, taigi viskas baigta.

– Bet juk tai gali būti ir antra tavo galimybė. Jei Sintija pasikeitė, elkis kaip su kitu žmogumi. Neleisk praeičiai, kurios ji neprisimena, trukdyti. Taip gali prarasti puikią progą.