Sharon Sala - Žūtbūtinė medžioklė

– Ne, – pratarė Vilsonas ir suėmęs ją už klubų nunarino galvą.

Kai jo liežuvis pradėjo sukti ratus aplink bambą, Ketės širdies dūžiai padažnėjo. Pajutusi, kaip jo liežuvis slysta pilvu žemyn, link tarpukojo, ji sudejavo. Toks intymumas reikalavo pasitikėjimo – to ji dar nebuvo patyrusi su jokiu sekso partneriu, nė vienam to nebuvo leidusi.

Ji nenorėjo pripažinti, kad juodu sieja šis tas daugiau nei puikus seksas, bet žinojo: Vilsonas nenuskriaus jos.

Jauduliui kylant raumenys pradėjo virpėti.

– O… o Dieve, Vilsonai…

Jis norėjo parodyti Ketei, kuo skiriasi kūniškas geidulys nuo meilės, neįstengė priešintis girdėdamas nekantrų jos balsą ir matydamas svaiginamai virpantį kūną. Staiga pajuto, kaip jos raumenys įsitempia pranašaudami artėjantį orgazmą. Šio ženklo jis ir laukė. Kilstelėjęs ant rankų pasislinko aukštyn ir jau buvo joje.

Jausmas buvo pritrenkiantis, ir tai tik pradžia. Vilsonas užvaldė ją lėtai, įsisprausdamas giliai, stabtelėjo pasimėgauti pojūčiu. Išgirdo Ketę suvaitojant. Jis stengėsi ištverti kuo ilgiau, ir kai orgazmas pagaliau nugalėjo, leidosi jo nešamas, kartu su Kete, jos glėbyje. Po visko Vilsonas gulėjo išsekęs, virpantis, neįstengdamas net pajudėti. Šiek tiek vėliau pažvelgė pro langą. Stiklai žėrėjo nuo lietaus lašų, tačiau audra, rodos, jau buvo nurimusi.

Ketė sujudėjo.

Jam pasirodė, kad girdi jos lengvą atodūsį, bet tada ji nusirideno į pakraštį ir išlipo iš lovos.

– Norėsi kavos prieš išeidamas?

Vilsono akys susiaurėjo. Šnervės išsiplėtė. Jis atsisėdo, nukorė kojas per lovos kraštą ir klausiamai įsistebeilijo į ją.

– Prieš išeidamas?

Ketė žvilgtelėjo į jį ir nusuko akis į šalį, gerai suprasdama, ką jis galvoja. Pats kaltas. Visada tik ir stengiasi įvaryti ją į kampą, prieš jos valią.

Vilsonas atsistojo, iškildamas virš jos visu ūgiu prie lovos kojūgalio. Tada čiupo savo drabužius ir puolė vilktis taip pat greitai, kaip pirma plėšė nuo savęs.

– Po galais, Katerina, aš nenoriu jokios kavos. Ko gero, galiu tikėtis iš tavęs tik pasidulkinimo – ką tik mes tai ir darėme. – Jis kalbėjo šiurkščiai, bet ir ji elgėsi ne itin švelniai.

– Tada gerai, – tarė Ketė, apsisuko ir spruko į vonią.

Grįžusi stabtelėjo viduryje miegamojo ir įsiklausė, nors žinojo, kad jo nebėra. Tačiau kai žvilgsnis užkliudė lovą, širdis pradėjo sunkiai, skausmingai daužytis. Ji žiūrėjo, kol vaizdas ėmė lietis, o gerklė prisipildė ašarų. Giliai atsikvėpusi pasilenkė ir paėmė pinigus, kuriuos Vilsonas buvo numetęs ant čiužinio.

Šimtą dolerių dvidešimtinėmis.

Ketė nežinojo, kiek dabar kainuoja kekšės, bet taip jis išreiškė savo požiūrį.

– Būk tu prakeiktas, – sumurmėjo ji, trūksmingai, lėtai įkvėpė, stengdamasi negalvoti, kad Vilsonas kliudė jos savimeilę.

Širsdama ant savęs Ketė įmetė pinigus į stalčių ir, ištraukusi iš po lovos lagaminą, baigė krautis daiktus. Neskubėdama ji nuėjo į darbo kambarį dar sykį pažvelgti į monitorių. Mirksintis taškas nejudėjo – tai gerai, tačiau dabar jis buvo atsidūręs vidury tuščios erdvės.

Per daug pavargusi ir įskaudinta, kad galėtų apie tai galvoti, Ketė išjungė kompiuterį ir nusinešė jį į miegamąjį. Po keleto minučių jau buvo lovoje, nustačiusi žadintuvą šeštai valandai. Ji užmerkė akis ir beviltiškai bandė užmigti. Negalėjo pamiršti skausmo Vilsono veide, o gal to, kad pati jį sukėlė. Apsivertė ant kito šono, piktai pakamšė pagalvę, tada, pasitelkusi per daugelį nusivylimo ir sielvarto metų įgytus įgūdžius, išvaikė visas mintis iš galvos ir užmigo.

Negalėdamas atsitokėti po Ketės suduoto smūgio Vilsonas iš jos buto nuvažiavo tiesiai į biurą.

Dieną turės pasirūpinti Poliu Biču, vienu tokiu už užstatą paleistu tipu, kuris nepasirodė teisme, privalės jį surasti ir atsigabenti. Kaip visada, po marškiniais segėjo neperšaunamą liemenę, ant kaklo nešiojosi pasikabinęs ženklelį. Vienoje apsiausto kišenėje buvo dujų balionėlis, kitoje – elektrošoko prietaisas, už nugaros prie diržo prisegti antrankiai, pistoletas – antpetiniame dėkle.

Bičas buvo suimtas už įsilaužimą – jau trečią kartą. Sutikdamas išleisti Polį jis turėjo suprasti, kad šis žmogus nelinkęs mokytis iš savo klaidų.

Vilsonas išsitraukė Bičo bylą ir jau ėjo iš biuro, kai pasirodė sekretorė Lekvin Boldvin.

Lekvin buvo šimto aštuoniasdešimt trijų centimetrų ir devyniasdešimties kilogramų gražuolė iš Jamaikos, apie viską turinti savo nuomonę, taip pat ir apie Vilsono viengungystę. Ji dirbo pas jį jau ketverius metus, buvo geriausia jo kada nors turėta sekretorė ir kasdien apie tai primindavo.

Nors jis neaptarinėjo su ja asmeninių reikalų, Lekvin žinojo, kad jos bosas yra susižavėjęs Kete Diuprė. Žinojo, kad juodu susipažino per Kalėdas, kad jis vidurnaktį išlėkė į Vakarų Teksasą padėti Ketei, kai ši rado geriausios draugės Maršos Benton kūną. Ji žinojo, kad Vilsonas sekė paskui Ketę Diuprė į Meksiką ir pagelbėjo sučiupti Maršos žudiką. Todėl vos metusi žvilgsnį suprato, jog Vilsonas Makėjus šiandien prastai nusiteikęs, o kalta dėl to, žinoma, Ketė.

– Labas rytas, – energingai pasisveikino ji, jam prilaikant duris.

– Taip, nepaprastas rytas, – sumurmėjo Vilsonas ir mostelėjo jos stalo pusėn. – Palikau tau raštelį.

Lekvin žvilgtelėjo į stalą, paskui vėl į Vilsoną.

– Taip. Matau. Bet… jei jau esate čia, o ir aš prisistačiau į šį nuostabų biurą skirti jums aštuonias savo gyvenimo valandas, gal pasakytumėte žodžiu, kur išsiruošėte.

Vilsonas išgirdo pašaipią gaidelę merginos tone ir suprato, kad bus ją įžeidęs. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jam ne itin sekėsi bendrauti su moterimis.

– Prieš porą dienų Polis Bičas nepasirodė teisme, telefonai, kurių numerius turiu, išjungti. Jei nerasiu to šunsnukio, jo motina praras namą. Paverkusi dešimt minučių ji galų gale prasitarė numananti, kur jis gali slapstytis. Važiuoju ieškoti Polio.

Lekvin lūpose pasirodė šypsena. Ji pritariamai linktelėjo, tarsi paplekšnodama jam per petį.

– Hmm… gerai! Suraskite tą netikusį sūnų ir užrakinkite. Jo motina užtektinai prisikankino gimdydama ir nenusipelnė dar ir namą prarasti.

Vilsonas šyptelėjo. Lekvin neieškojo žodžių kišenėje.

– Pasistengsiu, – tarė jis. – Nepyk, jei buvau atžarus.

Lekvin pakėlė vieną antakį.

– Taip šiais laikais tai vadinama?

Vilsono šypsena subliuško.

– Kas vadinama?

– Pavadinote tai atžarumu. Aš vadinu nenusisekusia naktimi su moterimi.

Vilsonas prunkštelėjo.

– Ar aš toks permatomas?

Lekvin susiraukė. Jo išdidumas palaužtas. Ji nenorėjo dar labiau bloginti padėties.

– Jei grįždamas į biurą eitumėte pro parduotuvėlę, būčiau dėkinga, jei nupirktumėte kokį saldėsį.

Vilsonas mintyse šyptelėjo.

– Saldumynų mielai poniai… hm, taip, manau, sugebėsiu.

Lekvin linktelėjo ir gracingai pamojusi nuplaukė prie savo stalo.

– Eikite jau. Leidžiate vidun šaltį.

Vilsonas užvėrė duris, žingsniuojant visureigio link jo nuotaika pragiedrėjo. Kartais ji siutindavo, vis dėlto tokios geros sekretorės jam dar nebuvo tekę turėti.

Polis Bičas buvo vartotojas. Jis naudojosi žmonėmis, aplinkybėmis, svaiginosi narkotikais, norėjo eiti per gyvenimą įdėdamas kuo mažiau pastangų. Antrą kartą jo motina įkeitė namą už užstatą, kad jį paleistų iš kalėjimo. Tik šį sykį jis nenuėjo į teismą, nes žinojo, kad vėl teks sėsti į kalėjimą. Šiek tiek nerimavo dėl motiną užgriūsiančių problemų, bet ir jam nelengva. Jis negalėjo grįžti į kamerą. Per daug ten likę priešų.