Sarah Morgan - Taip, pone Dukaki

– Jis čia. Atvyko. Deimonas Dukakis ką tik įžengė į pastatą.

Pažadinta panika nuspalvinto balso, Polė pakėlė galvą nuo rankų ir ją akimirksniu apakino pro langą sklindanti saulės šviesa.

– Ką? Kas? – paklausė ji padrikais žodžiais; smegenys ėmė lėtai busti iš miego miglos. Galvos skausmas, pastarąją savaitę jau tapęs gyvenimo dalimi, vis dar spaudė. – Matyt, užsnūdau. Kodėl niekas manęs nepažadino?

– Nes nemiegojai jau kelias paras, o pavargusi tampi nepakenčiama. Nesijaudink. Darau tai mudviejų labui. Štai, atnešiau maisto, – balansuodama su dviem puodeliais ir dideliu keksiuku rankose, moteris koja užtrenkė duris. – Pažadink save kava ir angliavandeniais.

Polė pasitrynė akis ir įsistebeilijo į savo nešiojamojo kompiuterio ekraną.

– Kiek valandų?

– Aštuonios.

– Aštuonios? – Ji pašoko ant kojų, popieriai ir tušinukai pabiro ant grindų. – Susitikimas po penkiolikos minučių! Tikėjaisi, kad nuėjusi į jį imsiu kalbėti per miegus, ar ką? – Polė išsaugojo dokumentą, prie kurio dirbo visą naktį; jos rankos drebėjo nuo staigaus prabudimo. Širdis daužėsi, o giliai skrandyje tūnojo didžiulis baimės gumulas.

Miegas visai nepadėjo – realybė prispaudė ją it sunkus akmuo.

Viskas netrukus pasikeis. Įprastas gyvenimas baigėsi.

– Pasistenk išlikti rami, – Debė atplaukė per kabinetą ir padėjo lėkštę ir puodelius ant stalo. – Jei parodysi, kad bijai, jis sutryps tave. Būtent taip elgiasi tokie vyrai kaip Deimonas Dukakis. Jie suuodžia silpnąsias vietas ir smogia būtent ten.

– Aš nebijau, – melas įstrigo gerklėje.

Polė bijojo. Bijojo atsakomybės ir nesėkmės padarinių. Ir, taip, ji bijojo Deimono Dukakio.

Tik kvailys nebijotų.

– Viskas bus gerai. Žinoma, mūsų likimas – tavo rankose, tačiau nenoriu, jog tai, kad nuo tavęs priklauso šimto žmonių ateitis, tave jaudintų.

– Dėkui už raminančią mintį, – Polė leido sau gurkštelėti kavos ir patikrino telefoną. – Miegojau tik dvi valandas, o jau gavau šimtą elektroninių laiškų. Nejau tie žmonės niekada nemiega? – Ji greitai peržvelgė laiškus ieškodama ko nors svarbaus. – Žeraras Bonelis nori perkelti mūsų susitikimą į vakarą. Ar yra vėlesnis skrydis į Paryžių?

– Neskrisi. Traukiniu bus pigiau. Nupirkau tau nekeičiamą bilietą pusei aštuonių iš Sent-Pakro stoties. Jei Bonelis perkėlė susitikimą, turi beveik visą laisvą dieną. – Debė pasilenkė ir nuvogė gabalėlį keksiuko. – Keliauk ir apžiūrėk Eifelio bokštą. Pasimylėk su nuostabiu prancūzu ant suolelio prie Senos. Tai bent!

Polė rašė atsakymą į elektroninį laišką ir nė nekilstelėjo galvos.

– Seksas viešumoje yra pažeidimas, net ir Prancūzijoje.

– Mažesnis pažeidimas, nei apskritai jokio sekso. Kada paskutinįsyk buvai pasimatyme?

– Turiu nemažai rūpesčių ir be seksualinio gyvenimo, – Polė paspaudė siųsti . – Ar sutvarkei užsakymą to laikraščio reklamai?

– Taip, taip. Ar kada liaujiesi galvojusi apie darbą? Baisusis Deimonas Dukakis surado savęs vertą.

– Kiti laiškai turės palaukti, – Polė padėjo telefoną ant savo stalo ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Velnias, norėjau dar sykį peržvelgti pristatymą. Man reikia susišukuoti – nežinau, ko pirmiausia imtis…

– Plaukų. Miegojai padėjusi galvą ant rankų ir atrodai kaip mohikanų Barbė, – iš Polės stalčiaus Debė ištraukė plaukų tiesintuvą ir įjungė jį. – Nejudėk. Tai kritinė padėtis.

– Turiu nueiti į tualetą ir pasidažyti.

– Nėra laiko. Nesijaudink. Atrodai nuostabiai. Dievinu tokį stilių. Tau puikiai sekasi suderinti senovę su dabartimi, – Debė perbraukė tiesintuvu Polės plaukus. – Ryškiai rausvos pėdkelnės – pats tas.

Nejudindama galvos Polė ištiesė ranką ir ištraukė kompiuterio laidą iš rozetės.

– Negaliu patikėti, kad dar nepaskambino tėtis. Jo įmonę naikina, o jo neįmanoma rasti. Palikau kokį šimtą žinučių.

– Juk žinai, jog jis niekada neįsijungia mobiliojo telefono. Nekenčia to daikto. Štai, – Debė išjungė tiesintuvą. – Baigta.

Polė susuko plaukus ir susegė juos ant pakaušio.

– Vakar net paskambinau į keletą Londono viešbučių, tikrindama, ar ten neužsisakė kambario vidutinio amžiaus vyras ir jauna moteris.

– Turėjo būti gėda.

– Užaugau su gėda, – Polė išsitraukė iš po stalo batus. – Deimonas Dukakis pasius sužinojęs, kad mano tėvas nepasirodys.

– Už jį atidirbs kiti. Visa komanda atėjo anksčiau. Mes kaip bitutės. Jei Dukakis ieško tinginių, čia tokių neras. Esam nusiteikę padaryti gerą įspūdį, nors tavo tėvo ir nėra.

– Per vėlu. Deimonas Dukakis jau nusprendė, kaip pasielgs su mumis, – Polė žinojo kaip. Ją sukaustė panika. Deimonas Dukakis ėmė valdyti jos tėvo kompaniją. Ir gali daryti su jų verslu viską, ką panorės.

Tai – Dukakio kerštas. Būdas perduoti jos tėvui žinią.

Žiaurokas ginklas. Kieti jo rūstybės ašmenys palies ne tik jos tėvą, bet ir niekuo dėtus darbuotojus, kurie nenusipelnė prarasti darbų.

Atsakomybės svoris dusino. Būdama savo tėvo dukra Polė žinojo, kad privalo kažką daryti, tačiau iš tiesų buvo bejėgė. Neturėjo autoriteto.

Debė suvalgė dar gabalėlį keksiuko.

– Kažkur skaičiau, kad Deimonas Dukakis per dieną dirba dvidešimt valandų, taigi turėsite šį tą bendro.

Po trijų bemiegių naktų Polei sunkiai sekėsi susitelkti. Apsvaigusi nuo nuovargio ji stengėsi išvaikyti debesis iš smegenų.

– Surašiau skaičius. Tikėkimės, kad Maiklas Andersonas sugebės dirbti nešiojamuoju kompiuteriu. Juk žinai, kaip jis draugauja su technologijomis. Išsaugojau pristatymą trijose vietose, nes praėjusį kartą jam kažkaip pavyko jį ištrinti. Ar kiti tarybos nariai čia?

– Visi atvyko tuo pat metu kaip ir Dukakis. Nors mums nieko nesakė. – Aplink Debės burną susimetė nepritarimo raukšlės. – Nė vienas jų nedrįsta pažvelgti mums į akis nuo tada, kai pardavė savo akcijas tam velniui Deimonui. Vis dar nesuprantu, kodėl toks turtingas, galingas magnatas kaip jis nori nusipirkti mūsų mažą kompaniją. Žinoma, man labai patinka čia dirbti, tačiau mes juk ne visai jo skonio, ar ne?

Polė mąstė apie tai, kaip sunkiai ji dirbo, kad ištemptų įmonę į dvidešimt pirmą amžių.

– Ne. Mes – ne jo skonio.

– Tai nejaugi Dukakis nusipirko mus norėdamas pasismaginti? – Debė pabaigė keksiuką ir apsilaižė pirštus. – Gal tai milijardierių terapija. Užuot pirkęs batus, jis išleidžia didžiulę sumą reklamos agentūrai. Tarybai jis pasiūlė krūvą pinigų.

Polė nepravėrė burnos, tačiau tamsi baimė pavirto lediniu šalčiu.

Ji žinojo, kodėl Dukakis nusipirko kompaniją. Bet niekam negalėjo to pasakoti. Deimonas Dukakis prisaikdino ją tylėti vieninteliu siaubingu skambučiu prieš kelias dienas. Skambučiu, apie kurį taip pat niekam nepasakojo. Polė kaip ir Deimonas nenorėjo, kad tai iškiltų į viešumą.

Ji prisivertė kvėpuoti lėčiau.

– Visai nenustebau, kai taryba parsidavė. Jie godūs. Taip pavargau užsakinėti jiems pietus ir pirmos klasės lėktuvo bilietus, o paskui klausyti, jog mūsų įmonė nepelninga. Jie primena uodus, siurbiančius mūsų gyvybę į savo storus kūnus…

Debė atšoko.

– Pole, tai šlykštu.

– Jie šlykštūs. – Polė mintyse dar sykį peržvelgė pristatymo medžiagą. Ar nieko nepraleido? – Nesijaudinčiau taip, jei pristatyčiau pati.