Miranda Lee - Jo geidžia visos

– Sidnėjus išties gražus miestas, tiesa? – pasakė Laura, jos balse skambėjo pasididžiavimas.

– Tikrai, – pritarė Rajanas. – Reikia tik pagyventi kituose miestuose, kitose šalyse, kad suprastume, kaip mums pasisekė.

Ji atsigręžė į jį.

– Kalbi lyg būtum gyvenęs kitur.

Rajanas truktelėjo pečius.

– Keliose vietose. Bet dabar užteks išsisukinėti, – dėdamas stiklinę ant stalo pasakė jis. – Papasakok, kas vyksta tavo gyvenime, kad tu šiandieną tokia sutrikusi.

– Aš nesutrikusi, – ji gynėsi.

– Laura, tu sėdi čia ir geri su manimi. Tai yra geras įrodymas, kad tave kažkas pribloškė. Todėl liaukis neigti. Turint omenyje, kad tu ne iš tų merginų, kurios klysta darbe, turi asmeninių problemų. Ir aš esu keistai į tai įpainiotas. Tiesą sakau?

– Taip, – ji nematė reikalo meluoti. Buvo aišku, kad Rajanas jos nepaleis, kol neišgirs visų slogių smulkmenų, todėl Laura įkvėpė ir ryžosi iškloti savo sielvarto istoriją. – Istorija labai ilga, todėl, prašau, būk kantrus.

Ji žinojo, kad kantrybė nėra stiprioji Rajano savybė. Bet jis neištarė nė žodžio, jo veide atsispindėjo nuoširdus susidomėjimas. Tikriausiai pasijus kitaip, sužinojęs, kokį vaidmenį atlieka jos nesėkmių istorijoje, nors ir nenutuokia apie tai.

– Prieš dvi savaites mano senelė nesėkmingai nukrito nuo laiptų ir ištikta komos atsidūrė ligoninėje. Ne Sidnėjuje, Džono Hanterio ligoninėje Niukasle. Senelė gyvena Hanterio slėnyje. Šiaip ar taip, šeimynykščiams buvo pranešta, kad ji neišsikapstys. Tiesą pasakius, gydytojai nesitikėjo, kad ji ištemps bent naktį. Todėl sėdėjau prie jos visą naktį, nenorėjau miegoti, troškau būti su ja, kai ji išeis, kalbėjausi su ja. Kadangi žinojau, jog viskas nesvarbu, pasakojau jai tai, ką ji būtų norėjusi išgirsti, kad pagaliau radau Poną Vienintelį, kad esu labai, labai laiminga. Žinoma, neilgai užtrukau, kol pranešiau paprastą dalyką, todėl buvau priversta viską pagražinti, kad prabėgtų daugiau laiko. Deja, niekada nepasižymėjau lakia vaizduote, kūrybiškumas man nebūdingas. Prisiminiau visus vyrus, kuriuos pažinojau ir su kuriais dirbau, ir išrinkau tą Poną Vienintelį, kuris patiktų mano senelei. Trumpai tariant, štai toks reikalas, – pridėjo ji ir sielvartingai pažvelgė į Rajaną.

– Gerasis Dieve, – pasakė jis ir išsitiesė. – Juk tu kalbi apie mane?

– Deja, taip, – abejingai atsakė ji.

Jis nusikvatojo, paskui – dar kartą.

– Prakeikimas, Laura, juk tai juokinga. Ironiška, – pridėjo jis. – Nemanau, kad juokinga tai, kas nutiko tavo senelei. Aš turiu silpnybę senelėms.

Jo žvilgsnis iš tikrųjų suminkštėjo, kai jis kalbėjo.

– Bet aš tikriausiai kažko nesupratau, – pasakė ir suraukė kaktą. – Kuo gali pakenkti tavo išgalvotas, netikras Ponas Vienintelis, apie kurį pasakojai senelei, gulinčiai mirties patale? Nuoširdžiai manau, kad pasielgei mielai.

Laura atsiduso.

– Mielai, bet kvailai. Turėjau žinoti, kad senelė atsigaus. Ji visada buvo kovotoja. Ji ne tik atsigavo, bet neįtikėtinai prisiminė kiekvieną mano ištartą žodį, kurį pasakiau, kai ji turėjo būti be sąmonės. Na, gal kiek perdedu. Bet ji prisiminė, kad sakiau, jog pagaliau radau tą Vienintelį, vardu Rajanas Armstrongas. Dabar ji išleista iš ligoninės ir nori, kad parsivesčiau tave namo jau šį savaitgalį.

– Suprantama, – jis ir vėl nusikvatojo.

– Nesijuok, visai nejuokinga, nes ji nesijaučia gerai. Gydytojai nustatė, kad ji patyrė nedidelį priepuolį, tikriausiai todėl ir parkrito. Šeimą įspėjo, kad bet kurią akimirką priepuolis gali pasikartoti. Ar net ištikti širdies smūgis. Kol ji buvo ligoninėje, jie atliko daugybę tyrimų, rezultatai nėra geri: arterijos nešvarios, yra keli rimti kamščiai. Bet ji atsisako šuntavimo ir bet kokios kitos invazijos. Sako, kad nugyveno puikų gyvenimą ir laiminga numirs.

– O, varge, – Rajano balse virpėjo nuoširdi užuojauta. – Tu tikrai išsikasei sau duobę.

– Taip. Bet tai ne tavo bėda. Pasakoju tau tik dėl to, kad primygtinai reikalauji.

– Ir ką ketini daryti?

– Manau, kad atidėsiu reikalus kiek įmanoma ilgesniam laikui. Sugalvosiu dingstį, kodėl tu negalėjai atvykti aplankyti jos šį savaitgalį, na, dėl verslo kelionės ar ligos. Bet vargu ar galėsiu nuolat kartoti tą patį. Galų gale reikės jai papasakoti tiesą, kad ir kaip nenorėčiau prisipažinti, jog melavau apie mudviejų santykius. Ji labai manimi nusivils. Turėsiu pasakyti, kad mudviejų santykiai nenusisekė.

– Gali sakyti, kad aš nenoriu tavęs vesti. Šiaip ar taip, juk tai tiesa, – pridėjo jis ir nusišypsojo.

– Labai juokinga.

– Truputį juokinga, jeigu liausies apie tai galvojusi. Neįsivaizduoju kitų dviejų dar nepanašesnių žmonių.

– Bet senelė juk nežino, – atkirto Laura, įsižeidusi dėl tokios jo pastabos.

– Taip, nežino. Žinoma, yra vienas tavo problemos sprendimas.

– Neįsivaizduoju koks.

– Suprantama, kad neįsivaizduoji. Juk neturi vaizduotės.

Laura pabalino akis.

– Tai apšviesk mane, talentingasai.

– Galėčiau kartu su tavimi važiuoti pas tavo senelę šį savaitgalį ir apsimesti tavo Vieninteliu.

Laura kone paspringo savo gėrimu, bet greitai atgavo pusiausvyrą ir kuo linksmiau žvilgtelėjo į Rajaną.

– Ir, būk geras, pasakyk, kodėl atliktum tokį mielą, bet kantrybės reikalaujantį, kvailą žygdarbį?

Tikrai – kodėl? Rajanas stebėjosi, gal išmaukė per daug alkoholio.

Jis numanė kodėl: nes mintis apie tai velniškai jį pralinksmino. Jam labiau patiko faktas, kad Laura turės vaidinti įsimylėjusią jį merginą.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.