Kim Lawrence - Santjago meilė

Daugelis tikriausiai numotų ranką, jei po dešimties minučių nepavyktų perkalbėti ar įtikinti draugo, bet tik ne Danielis Teiloras. Būtų tikra tiesa, jei kas pasakytų, kad Danielio atkaklumas kompensuoja gabumų stoką.

Santjagas Moreisas klausėsi jauno vyro, kuris atkakliai aiškino savo plano pranašumus ir net mėgino įtikinti Santjagą, kad praleisti savaitgalį malonioje draugijoje – jo pareiga.

– Ne.

Šio ne jokiu būdu nesupainiotum su galbūt , nes Santjago veide atsispindėjęs lengvas susierzinimas tikrai neteikė vilčių.

Tiesą sakant, Santjago užsispyrimas glumino Daną. Tokį jo nenorą bendrauti jis patyrė prieš penkerius metus, kai pirmą kartą pravėrė Moreisų tarptautinio biuro duris Londone. Vienintelis dalykas, kuris tada jį drąsino – labai tolimas giminystės ryšys su Moreisais.

Vaikinas manė, kad bus išspirtas už durų, nes patekti pas Santjagą buvo labai sunku. Kai jie susitiko akis į akį, Dano ryžtas beveik visai išgaravo, jis nesitikėjo nieko gero. Vyras buvo jaunesnis ir daug griežtesnis, negu Danas manė. Susidūręs su tamsiu, cinišku ir šaltu Santjago žvilgsniu jis tuoj pat pamiršo kruopščiai paruoštą kalbą ir teištarė:

– Jūs neprivalote duoti man darbo tik todėl, kad kažkokia mano teta ištekėjo už jūsų mamos tolimo dėdės. Taip, aš nekvalifikuotas ir dar niekada nesu baigęs jokio pradėto darbo, bet jei suteiksite man šansą, tikrai nepasigailėsite. Darbui atiduosiu visą save. Be to, privalau kai ką įrodyti.

– Ką įrodyti? – Santjago balsas buvo gilus, su vos girdimu akcentu. Danas krūptelėjo.

– Kad nesu nevykėlis.

Vyras kitapus stalo atsistojo. Dabar jis atrodė dar grėsmingesnis – savo tvirtais raumenimis ir ūgiu buvo panašus į olimpinį irkluotoją. Stojo ilga nejauki akimirka. Santjagas tylėdamas stebėjo Daną, kuris neįskaitė jokio prielankumo skvarbiose savo giminaičio akyse.

– Aišku. Atsiprašau, kad sutrukdžiau…

– Pirmadienį pusę devynių.

Danas išsižiojo iš nuostabos ir atsisuko.

– Ką jūs pasakėte?

Santjagas išraiškingai kilstelėjo antakį ir dar kartą pakartojo:

– Jei nori darbo, ateik pirmadienį pusę devynių.

Danas prisėdo ant artimiausios kėdės.

– Jūs tikrai nesigailėsite, – teištarė.

Vaikinas ištesėjo pažadą ir greitai įrodė savo vertę. Laikui bėgant tarp jų užsimezgė draugystė, kuri nenutrūko net tada, kai po dvejų metų Danas išėjo iš darbo ir įkūrė savo firmą.

Danielis šiek tiek įsižeidęs žiūrėjo į savo kažkelintos eilės pusbrolį ispaną. Santjagas baigė skaityti dokumentus ir padėjęs juos ant stalo gimtąja kalba kažką pasakė į mikrofoną. Tiesą sakant, gal ir ne ispaniškai, juk laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis.

– Manau, kad taip elgdamasis tu parodai savo beširdiškumą.

– Vadini mane beširdžiu, nes nesiruošiu praleisti savaitgalio linksmindamas storą, nuobodžią ir – cituoju tave – emociškai nestabilią moterį? Ir tik todėl, kad tu nori pabūti su Rebeka? Taip, aš išties beširdis.

– Reičele … O jos draugė visai ne tokia. Ji neseniai išsiskyrė su vyru ar panašiai.

– Danai, tu mane tikrai gundai, bet atsakymas – ne .

– Jei pažinotum Reičelę, tikrai nebūtum toks užsispyręs.

– Ar tavoji Reičelė graži?

– Labai. Ir nežiūrėk šitaip į mane. Tai nėra koks paprastas romaniūkštis. Ji – ta vienintelė . Žinau, kad ji man skirta. – Danas pasipiktino, kai į tokį emocingą jo prisipažinimą Santjagas sureagavo ciniška šypsena, kuri mažai kuo tesiskyrė nuo viską graužiančios grynos azoto rūgšties. – Maniau, kad būsi supratingesnis, ypač kai… – neryžtingai nutęsė Danas.

Santjago pastangos tęsti pradėtą darbą pasirodė beviltiškos, jis pastūmė tolyn popierius ir nubraukęs plaukų sruogą nuo kaktos paklausė:

– Kodėl ypač?

– Gal ketini vesti?

– Na, gal kada nors teks, – metė ironiškai, nes visi žinojo, kad tik nuo jo priklauso Moreisų giminės pratęsimas.

– Juk supranti, apie ką kalbu. Ar nežadi vesti tos mažos žavingos dainininkės? Mačiau judu vienoje nuotraukoje.

– Ta maža žavi dainininkė turi labai lakios fantazijos agentą. Sju nemyli manęs.

Danas neslėpė susidomėjimo.

– Na, tai tik…

– Ne tavo reikalas.

– Tiesa, ne mano. Bet vis tiek manau, kad esi visiškas beprotis. Tavęs prašau tik praleisti savaitgalį jaukiame kotedže, o ne paaukoti kaulų čiulpų! Tik pažiūrėk… – tarė ir ištraukė iš kišenės nuotrauką. – Argi ji ne puiki? Vyresnė, bet man patinka vyresnės moterys… – atsargiai pridūrė ir atkišo nuotrauką Santjagui.

Santjagas paklusniai paėmė. Tai buvo neryškus atvaizdas aukštos blondinės, kuri jam atrodė panaši į visas kitas aukštas blondines.

– Taip, ji labai…

Staiga vyriškis išbalo, nuotraukoje atpažinęs moterį, stovinčią už Dano draugės.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė sunerimęs Danas. Jis prisiminė Santjago tėvą, kuris prieš kelerius metus vos penkiasdešimt penkerių mirė nuo širdies smūgio. Moreisas vyresnysis negarsėjo pavyzdinga reputacija. Santjagas nepaveldėjo nei tėvo išvaizdos, nei įspūdingo dydžio kūno, nei pomėgio be saiko gerti brendį… Nežinia, ką jis paveldėjo. Gal polinkį į širdies ligas? Kris staiga kaip pakirstas … – Danas jau bandė prisiminti, ko išmoko per dirbtinio kvėpavimo pamokas, bet po kelių sekundžių Santjagas atgavo amą ir niūriai pažvelgė į bičiulį.

– Viskas gerai, – nuramino jis Daną, nė nemanydamas aiškintis, kodėl taip sutriko. – Ši moteris… Ar ji ta draugė, kurią turėsiu globoti savaitgalį? – pasiteiravo nerūpestingai.

– Taip, tai Lili, – be jokio entuziazmo atsakė Danas. – Paskutines tris savaites ji gyvena pas Reičelę. Dar niekad nemačiau Reičelės vienos, jos visą laika kartu. Regis, Lili nelabai patinka vyrai… Manęs tai tikrai nemėgsta, aš tuo net neabejoju . Gal tokia keista todėl, kad ją paliko vyras…

– Paliko vyras?..

– Nežinau visų smulkmenų, bet pastarieji įvykiai gerokai sukrėtė Lili, – sumurmėjo Danas.

Santjagas kilstelėjo antakius ir paklausė:

– Ar jie išsiskyrė?

– Kaip jau sakiau, nežinau smulkmenų. Po galais, aš prašau draugo pagalbos, kad galėčiau nors kiek pabūti dviese su Reičele, bet nuo mano kalbų jam tik genda nuotaika.

– Prakeiktas egoistas, – sarkastiškai sumurmėjo Santjagas, mintyse karštligiškai ieškodamas geriausio sprendimo.

– Nesakau, kad tu taip darai tyčia, tačiau, velniai griebtų, Santjagai, aš jau prieš kelias savaites suplanavau šį savaitgalį… Tada, kai nupirkau žiedą.

– Tu žadi pasipiršti? – Santjagas žvelgė į susidrovėjusį Daną ir galvojo: Tikiuosi, ji nėra visiška kalė . Tai, kad ji Lili draugė, tikrai nekėlė jos vertės.

– Šešeri metai – ne toks jau didelis amžiaus skirtumas.

– Nežymus, – nuolankiai sutiko Santjagas, pralinksmėjęs, kad tokia smulkmena jaudina jo jaunąjį bičiulį. – Tai keičia situaciją, – garsiai mąstė jis.

– Tikrai? – viltingai paklausė Danas.

– Kadangi esu romantikas…

– Nuo kada?

– …važiuosiu palaikyti tai… Lili… kompaniją.

Danas buvo toks dėkingas, kad Santjagas tik po dešimties minučių išstūmė bičiulį pro duris. Tada išsiėmė nuotrauką, kurią buvo slapčiomis įsikišęs į kišenę. Padėjęs ją ant palisandro stalo poliruoto paviršiaus ir prispaudęs ranka atidžiai tyrinėjo vos įžiūrimus pažįstamos moters bruožus. Vaizduotėje iškilo neįtikėtinai simetriškas jos veidas, kuris kažkodėl nuotraukoje atrodė siauresnis, tarsi suspaustas. Santjagas prisiminė, kaip vos sulaikydavo juoką, kai moters gerbėjai jos tobulus bruožus priskirdavo aristokratiškiems genams.