Kimberly Lang - Paskutinis iš jaunikių

– Išsigalvoji.

– Tai neturi reikšmės, – gūžtelėjusi pečiais, atkirto Risė. – Net jeigu tik aš tikiu, kad tai bloga lemiantis ženklas.

– O aš esu įsitikinusi, kad Dilanas nenori šokti, – atrėmė jos žodžius Marnė. – Be to, blogas ženklas šokti su nenorinčiu šokti partneriu.

Marnė matė, kad Risė suka galvą, tai tikras ar išgalvotas prietaras. Galiausiai ji nugręžė akis į Dilaną.

– Bet jeigu pasakysi taip , jis tikrai norės šokti. Juk tai šventė, o jūs nesilinksminate. Manau, kad esate šiek tiek nemandagūs.

Risė žinojo, kaip užgauti jautrią stygą. Nenoras būti nemandagiai Marnei įaugęs į kraują, jai nesisekė numoti į tai ranka. Todėl ji svarstė. Jeigu jau Risei kas nors šaudavo į galvą, niekas negalėdavo jos įtikinti priešingai. Ji buvo taikos saugotoja, reikalų švelnintoja, tobula šeimininkė, norinti, kad visi dalyvautų linksmybėse ir gerai praleistų laiką. Marnei beliko arba grakščiai pasiduoti, arba būti meiliai užbadytai peiliu.

– Kaip pasakysi. – Marnė susivertė pusę taurės vyno ir pakilo. Dilanas, atrodydamas taip, lyg nuobodžiautų ar jaustųsi susierzinęs – nebuvo įmanoma suprasti, kokio jausmo labiau skatinamas, – pakilo nuo stalo. Tik pagalvokite, kaip žmogų veikia žodis nemandagu…

– Puiku, – šypsodamasi ištarė Risė ir leidosi Meisono vėl įtraukiama į glėbį.

Marnė neprieštaravo, kai Dilanas uždėjo jai ant juosmens ranką ir palydėjo į šokių aikštelės vidurį, tik pastebėjo, kaip keletas moterų juodu nulydėjo pavydžiu žvilgsniu. Ir jai nekilo klausimų kodėl. Dilanas Bruksas buvo šaunus, išvaizdus, įspūdingų karjeros aukštumų pasiekęs vyras; žinia, kad jis vėl laisvas, grąžino viltį į dar netekėjusių, bet norinčių susirasti solidų gyvenimo partnerį, miesto moterų širdį.

Dilanas ne tik atrodė, bet ir buvo tikras Parko aveniu aristokratas – visiška priešingybė geriausiam draugui Takui, klasikiniam amerikietiško tipo dendžiui. Jis buvo gimęs dėvėti smokingą ir madinguose vakarėliuose maukti martinį. Net ir šį vakarą bet kuriam Dilaną stebinčiam pašaliečiui, matančiam jį vos suveltais plaukais, prasegtais marškiniais ir virš įdegusių rankų paraitotomis rankovėmis, į galvą pirmiausia būtų šovęs apibūdinimas galantiškas .

Velionė Marnės motina galėjo nusiraminti, nes Dilanas Bruksas buvo kaip tik toks vyras, su kuriuo panelė Marnė Suelen Prais, vienintelė Maršalo ir Almos Praisų – tesiilsi jų sielos ramybėje – dukra iš Savanos Džordžijos valstijoje, ir turėjo šokti: išvaizdus, turtingas, įtakingas ir gerbiamas teisininkas ir filantropas.

O su tokiu vyru ji nebuvo – sąmoningai – šokusi jau gerus penkerius metus.

Marnė gerai pažinojo Dilano tipo visuomenės atstovus, nes augo kaip tik tokių supama. Gerai išauklėti, apsiskaitę, išpuoselėti, nuo galvos iki kojų aprūpinti sūneliai, paruošti perimti tėvo pareigas ir valdyti pasaulį. Šaltakraujai, nuobodūs, dažniausiai arogantiški, besislepiantys po tūkstančio dolerių vertės kostiumais.

Na, vieną šokį ji kaip nors ištvers.

Dilanas sugniaužė jos ranką, kitą ranką uždėjo jai ant juosmens, ir abu, žvelgdami į tolį, ėmė lėtai suktis muzikos ritmu.

Dieve, blogiau nei per mokyklos baigimo pokylį. Vieną nuo kito juos skyrė gera pėda. Užplūdus prisiminimams, Marnė sunkiai susivaldė nesukikenusi. Savanos mero sūnaus Piterio Stivensono, gavusio Praisų šeimos pritarimą ją lydėti į išleistuvių vakarą, rankos nuolat prakaitavo. Tą vakarą jis veikiausiai pirmą kartą gavo progą paliesti moterį. Jie visą laiką stengėsi išlaikyti prideramą atstumą, o prie Marnės durų atsisveikino kuo nekalčiausiu rankos paspaudimu. Tada Marnė jautėsi patenkinta, buvo įsitikinusi, kad Piteris ją gerbia.

Ji dar dabar girdėjo Džinos juoką, kai šioji išgirdo Marnės pasakojimą, ir jį palydėjusius žodžius: K aip patetiška. Net po visko, kas nutiko, Marnė jautėsi draugei dėkinga už tai, kad šioji jai atvėrė naivias aštuoniolikmetės akis į tikrą pasaulį.

– Iš ko juokiesi? – nutraukdamas prisiminimų grandinę, paklausė Dilanas.

Marnės šokių mokytojas pasibaisėtų sužinojęs, kad jos mokinė, numojusi ranka į etiketo taisykles, nekreipia dėmesio į šokio partnerį. Abejodama, ar prilygintas septyniolikmečiam išleistuvių vakaro partneriui, Dilanas nudžiugs, Marnė karštligiškai ieškojo padoraus atsakymo.

Dilaną ji matė vos kelis kartus, kai šis su Rise iš bendradarbių virto pora, ir juodu buvo persimetę vos vienu kitu žodžiu. Marnė žinojo viską apie jo karjerą ir buvo susidariusi ganėtinai aiškų šio vyro paveikslą. Ji visada šiek tiek užjautė draugę, kad ši susižadėjusi su tokiu nuobodžiu, senamadišku ir neįdomiu vaikinu. Jeigu jame ir buvo kažko daugiau – užslėptos ugnies, jaudinančių gelmių, – Risė to niekam niekada nepasakojo. Draugė asmeninius reikalus visada pasilaikydavo sau, todėl per tuos retus mergaitiškus pietus jos ir Dilano santykių niekas neaptarinėdavo.

Taigi nors Marnė Dilaną pažinojo, iš tiesų apie jį beveik nieko nežinojo. O tai, ką žinojo, šią akimirką visai nepadėjo.

Beliko pasitelkti į pagalbą tai, kas visiems ir taip akivaizdu.

– Tiesiog galvojau, kokia keista Kesės ir Tako pora, bet, kad ir kaip ten būtų, jie drauge be galo laimingi.

Dilanas linktelėjo.

– O jūs, merginos, puikiai pasidarbavote, rengdamos šią šventę. Jie abu už tai dėkingi.

Marnė mielai nusitvėrė tokios pokalbio gijos.

– Takas… taip, nes Kesei vestuvės buvo nė motais. Tačiau negalėjome jai leisti susituokti be jokios šventės. Taip paprasčiausiai neteisinga. Vienas dalykas – nenorėti didelių, baltų vestuvių, bet visai kas kita – apsiriboti vien parašais santuokų rūmuose.

Dilanas linktelėjo, ir pokalbis baigėsi. Kiek ilgai dar tęsis ši daina?

Marnė nusijuokė.

– Jaučiuosi taip, lyg vestuves švęsčiau jau nuo birželio…

– Žinau tą jausmą. Ir man jos jau gerokai įgriso.

Po galais. Nereikėjo apie tai užsiminti.

– Atleisk. Tau turėtų būti skaudu.

– Tiesą sakant, ne, – gūžtelėjęs pečiais, atsakė Dilanas.

Marnės smalsumas paėmė viršų.

– Nejaugi tau visai nesvarbu?

– Kas nesvarbu?

– Na, tai, kad Risė su kitu vaikinu. Matyti ją šitaip… – Tik stebėdama, kaip atvirai Risė glaustosi su Meisonu, Marnė suvokė niekada nemačiusi jos taip elgiantis su Dilanu, net kai juodu buvo susižadėję. Risė su Dilanu atrodė graži pora, bet, sprendžiant vien iš elgesio, būtų buvę sunku juodu pavadinti mylimaisiais.

– Nesu didelis viešo meilės demonstravimo gerbėjas, bet, išskyrus šitai, matyti juos drauge man tikrai nėra nesmagu.

Galbūt tai ir paaiškino, kodėl viešumoje jie niekada nerodė jausmų.

– Na, pats elgiesi be galo supratingai ir civilizuotai.

– O ar turiu kitą pasirinkimą? – kilstelėdamas antakius, nustebo Dilanas.

Marnė pamėgino įsivaizduoti, kaip jis atrodytų iš pavydo įsiutęs ar iš meilės melancholiškai nuliūdęs. Nepavyko.

– Veikiausiai ne.

– Mes – draugai, linkiu jai viso ko geriausio. Galiu tik viltis, kad antrą kartą ji nepadarys tos pačios klaidos…

Nemandagu įsiterpti, bet…

– Manai, kad Risė ir Meisonas yra klaida?

– Risės labui viliuosi, kad ne. Bet galimybių nedaug.

– Sakyčiau, – suskubo užsistoti draugę Marnė, – kad po visko, ką teko iškęsti, jie turi netgi labai daug galimybių. Jie vienas kitą myli.

Dilanas prunkštelėjo.