Maureen Child - Nepaprastas meilės romanas

– Nematau kliūčių, – draugiškai pritarė Šonas. Pakėlė šampano butelį ir vėl papildė jųdviejų taures, Džordžija dėkodama linktelėjo. – Taigi spėju, kad čia neužsiimsi prekyba nekilnojamuoju turtu?

– Ne, širdingai dėkui, – atsidusdama pasakė mergina. Dieve, kaip malonu žinoti, kad greitai jai nebereikės bendrauti su užsispyrusiais pardavėjais ir įžūliais pirkėjais. Kai žmonės pas ją apsilanko dizaino klausimais, jie moka jai už talentą, o ne už tai, kas tuo metu pasitaiko rinkoje.

– Ketinu atidaryti savo dizaino parduotuvę. Žinoma, pirma turiu viską patikrinti, sužinoti, ką reikia padaryti, kad Airijoje gautum leidimą verslui ir mano interjero dizainerio kvalifikacija turi būti patikrinta. Ir turėčiau turėti namus…

– Visada gali apsistoti čia, – gūžtelėdamas pasiūlė Šonas. – Neabejoju, Ronanui ir Laurai bus malonu, kad būsi su jais, ir, Dievaži, namas pakankamai didelis…

– Tiesa. – Ji susimąsčiusi apžvelgė prabangių dvaro rūmų svetainę. Tiesą pasakius, gražaus seno namo užtektų dviem ar trim šeimom. – Tačiau norėčiau turėti nuosavus namus. Savo vietą, netoli nuo čia. Manau atidaryti parduotuvę Danlyje…

Šonas užspringo šampano gurkšniu, po sekundės pradėjo juoktis.

– Danlyje? Nori atidaryti dizaino parduotuvę gyvenvietėje ?

Sudirgusi ji piktai pažvelgė į jį. Iki šiol jam taip gerai sekėsi ją suprasti.

– O kodėl gi ne?

– Na, nemanau, jog artimiausiu metu Danis Maldonas tave pasamdytų, kad pertvarkytum jo smuklę Švilpynė .

– Juokinga, – suburbėjo ji.

– Nagi, – tarė Šonas vis dar smarkiai šypsodamasis, – nepapūsk lūpų. Tik sakau, kad galbūt mieste dizaino parduotuvei vieta būtų geresnė.

Vis dar susiraukusi ji didingai linktelėjo Šonui.

– Galbūt. Tačiau manau, sutiksi, kad Danlis yra pusiaukelėje tarp dviejų didmiesčių – Golvėjaus ir Vestporto…

– Taip.

– Taigi gyvenvietė yra išsidėsčiusi per patį vidurį ir bet kuriuo atveju geriau gyventi mažame miestelyje nei dideliame. Galėčiau įsigyti kotedžą netoliese ir į darbą eiti pėsčiomis. Gyvendama gyvenvietėje būčiau jos dalimi, kas būtų neįmanoma, jei gyvenčiau Golvėjuje ir atvykčiau tik savaitgaliais. Ir, – džiugiai pridūrė, – būsiu arti Lauros, galėsiu pagelbėti prižiūrint kūdikį. Nekalbant apie…

– Esi visiškai teisi, – jis iškėlė rankas, tada pastebėjo, kad jo šampano taurė beveik tuščia. Vėl pripildė abi taures, tada iškėlė savąją lyg tardamas tostą. – Atsiprašau, kad akimirką tavimi suabejojau. Tu viską apgalvojai.

– Tikrai, – ištarė ji švelniau, ne tik dėl šampano poveikio, bet ir dėl to, kad Šono žvilgsnyje pamatė susižavėjimo blyksnį. – Aš noriu tai padaryti. Ir ketinu tai padaryti, – pridūrė pasižadėdama sau ir visam pasauliui.

– Taip ir bus, nekyla jokių abejonių, – pasakė Šonas pasilenkdamas į priekį. – Už tai, kad šiandien gimė daugiau nei viena nauja gyvybė! Džordžija, linkiu, kad tavo apsisprendimą ir parduotuvę lydėtų sėkmė!

– Ačiū, – padėkojo mergina susidauždama savo taure su jo – sunkus krištolas suskambėjo. – Man malonu.

Kai jie abu gurkštelėjo po gurkšnį, kad užtvirtintų tostą, Šonas susimąstęs pasakė:

– Taigi būsime kaimynais.

– Būsime.

– Ir draugais.

– Žinoma. – Mergina sutiko, tvirtas vyro žvilgsnis ir drugeliai pilve išmušė ją iš vėžių.

– Kaip tavo draugas, – maloniai ištarė Šonas, – manau, turiu pasakyti, jog, kai dėl ko nors būni susijaudinusi, tavo akys tampa tamsios lyg sutemos.

– Kas?

Šonas stebėjo, kaip keitėsi jos išraiška: sąmyšį pakeitė staiga užgimęs guvus aistros švystelėjimas, vėliau akimirksniu dingęs. Tačiau jis tai matė ir nuoširdžiai paklausė:

– Aš tave nervinu, Džordžija?

– Ne, – atsakė ji ir iš nusukto žvilgsnio Šonas suprato, kad meluoja. Jam gurkštelėjus dar vieną gurkšnį šampano mergina nuo lūpos nusilaižė pasiklydusį lašelį – Šono viduje viskas susiraizgė.

Keista, jis jau pažįsta Džordžiją beveik metus ir, nors ji jį traukė, bet dar niekada negundė. Tačiau dabar – taip. Neabejotinai. Būti čia kartu su ja, nuo židinio sklindant menkai šviesai, lietui barbenant į langus, – pagalvojo vyras, – didelė pagunda.

Tarp dviejų žmonių, kartu praleidusių velnišką dieną, jautėsi artumas. Dabar visiškoje prietemoje, sklandė kažin kas nauja ir… tas kažin kas užgimsta tik tarp jųdviejų.

Žinojo, kad mergina, nepaisant nepatikliai jį stebinčių spindinčių akių, jautė tą patį. Tačiau norėjo, kad ji sulaikytų kvapą, o ne būtų atsargi, taigi atsilošė ir puse lūpų nusišypsojo.

– Džordžija, tik sakau, kad esi graži moteris.

– Hmm… – Palenkusi galvą ji tyrinėjo jį.

– Žinoma, tai juk ne pirmas kartas, kai girdi tokius žodžius iš vyro.

– O, ne, – atsakė. – Iš tikrųjų vyrai vaikosi mane gatvėje, kad pasakytų, jog mano akys kaip sutemos.

Šonas išsišiepė. Jam labai patiko jos sąmojis.

– Galbūt esu pastabesnis nei daugelis vyrų.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.