Marguerite Kaye - Maištinga meilė

Izabela prisivertė susiimti.

– Aš jumis tikiu, – tarė ji, supratusi, kad Finlėjus vis dar laukia atsakymo.

– Puiku.

Atsakymas buvo trumpas, nors iš tiesų jis turėjo džiaugtis, kad ji juo pasitiki, nes tai stebino net ją pačią. Deja, Finlėjus nenumanė, jog tai retas komplimentas.

Izabela atsisuko į jį. Finlėjus sėdėjo užsimerkęs, atlošęs galvą, pasirėmęs alkūnėmis. Nepriminė vargšo ūkininko sūnaus, bet nebuvo panašus ir į pasipūtėlį kariškį. Finlėjaus rankos neatrodė kaip džentelmeno, bet elgėsi jis džentelmeniškai. Ne, netiesa. Jis nesielgė su ja kaip su gležna gėlele, neturinčia smegenų. Buvo pagarbus ir Izabelai tai patiko. Galėtų lažintis, kad šis karys populiarus, jei tik galima tikėti jos broliu. Ji pamėgino įsivaizduoti savo brolį, segintį tą sijoną – kiltą. Atrodytų kaip mergaitė, bet šis vyras… ne, jo nė iš tolo nesupainiosi su moterimi.

– Taigi, pakartosiu dar kartą. Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų galvoje.

Užklupta spoksant Izabela greitai nusisuko.

– Galvojau, kad turėjote būti labai geras kareivis, jei tapote majoru.

Finlėjus nusijuokė.

– Nelygu, kaip žiūrėsi. Geras kareivis ir geras karininkas nebūtinai reiškia tą patį. Man prireikė gerokai daugiau laiko ir pastangų nei daugumai, kad tapčiau tuo, kuo esu. Pati sakėte, kad Velingtonui nepatinka, kai paprasti žmonės tampa aukštesnio rango kariškiais.

– Tokiu atveju ispanų ir anglų kariuomenės vienodos, – tarė Izabela. – Prieš karą dauguma karininkų rūpinosi tik tuo, kad blizgėtų batai, ir nė negalvojo, kad kai kurie jų kareiviai batų išvis neturi. Kai atsikovosime savo šalį iš prancūzų, viskas pasikeis.

– Kalbate labai užtikrintai, bet karas dar nesibaigė.

– Taip, bet kai baigsis…

– Na, kai baigsis, galime tik tikėtis, jog žemė ims suktis į kitą pusę, – atsakė Finlėjus. – Galbūt netgi bus leista kautis moterims, – pridūrė šypsodamasis. – Nors jei norėtumėte išgirsti mano nuomonę, nedvejodamas atsakyčiau, kad kariuomenė neišeina į sveikatą nei vyrams, nei moterims. Kovojome sunkiai ir ilgai, bet dabar tik norime, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

– Mano žmonės trokšta to paties.

– Taip, jūs teisi. Turbūt laukiate nesulaukiate, kada pamatysite visus mus išsinešdinančius.

– Jei sakote, kad norime, jog grįžtume namo…

– Kad atgautumėte savo šalį.

– Taip.

– Ir gyvenimą.

– Taip, – pakartojo Izabela, bet jau ne taip užtikrintai.

– Žinoma, su sąlyga, kad viskas bus kitaip? – galiausiai tarė Finlėjus, lyg perskaitęs jos mintis. – Kai jau paragavote laisvės.

– Taip, – nusišypsojo Izabela. – Paragavome laisvės, – pakartojo atsargiai. – O jūs galėsite grįžti į tėvo ūkį Škotijoje, sutikti mylimus žmones. Juk to norite?

– Taip, noriu, – atsakė jis po minutėlės, bet, Izabelos nuostabai, jo atsakyme taip pat suskambo abejonė.

– Juk norite pamatyti šeimą?

– Taip, noriu, bet nenoriu… O, nėra prasmės apie tai kalbėti. Karas dar nesibaigė. Kai išspirsime iš Ispanijos prancūzus, turėsime vytis juos iki pat Prancūzijos. Taigi vėl grįžtu prie ginklų saugyklos, – tarė jis sėsdamasis ir nusibraukė nuo veido plaukus. – Klausykite, jūs nepažįstate manęs, o aš – jūsų, bet patekome į neįprastą padėtį. Negalime leisti, kad prancūzai panaudotų tuos ginklus prieš kurį nors iš mūsų, o aš galiu tuo pasirūpinti. Ar jūs galite mane patikinti, kad vietiniai maištautojai neįsikiš ir nesutrukdys mums?

– Nesuprantu, ką tai reiškia, bet manau, būtų geriau, jei paliktumėte tai mums, – tvirtai atsakė Izabela. – Mes tinkamai panaudosime ginklus ir… jei pasiseks, visiems pakils nuotaika.

Finlėjus susinėrė pirštus ir susiraukęs įsmeigė žvilgsnį sau į rankas.

– Būsiu su jumis atviras. Mielai sutikčiau su jūsų pasiūlymu, jei tik žinočiau, kad atliksite užduotį. Juk suprantate, nors ir norėčiau, negaliu pasikliauti vien jūsų žodžiu.

Izabela susilaikė neleptelėjusi to, kas sukosi ant liežuvio galo, ir pati susiraukė.

– Ar jums pakaktų žinoti, kad šį vakarą surinkta informacija bus perduota tiesiai El Fantasmui?

– Pažįstate El Fantasmą 3 3 Vaiduoklis (isp.). ?

Izabela linktelėjo.

Finlėjus neatrodė įtikintas.

– Šis žmogus, kaip ir jo vardas, – vaiduoklis. Visi apie jį girdėjo, bet niekas nepažįsta.

– Aš pažįstu, – atsakė ji tvirtai. – Ar bent jau žinau, kaip su juo susisiekti.

– Ar galite įrodyti?

– Negaliu. Galiu tik duoti žodį, – tarė ji išdidžiai ir nemirksėdama sutiko jo žvilgsnį. Galiausiai buvo apdovanota vos matomu linktelėjimu.

– Turite tris dienas. Jei iki tol negausiu žinių, kad jums pavyko, atsiųsiu savo vyrus užbaigti darbo.

– Ačiū. Patikinu, kad žinia bus atsiųsta neprabėgus trims dienoms.

Finlėjus paėmė jos ištiestą ranką.

– Nepaklausėte, kur siųsti žinią.

Izabela patenkinta nusišypsojo ir papasakojo, kur tiksliai įsikūrę jo vyrai.

– Vienas iš mūsiškių jus susiras.

– Imu jumis tikėti.

Finlėjus vis dar laikė jos ranką, tačiau, užuot ją paspaudęs, kaip darydavo kiti anglai, vėl pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pirštų.

– Tai susitarėme, – tarė jis.

Nuo jo lūpų prisilietimo oda ir vėl perbėgo šiurpuliukai. Izabela patraukė ranką.

– Tikrai taip, – suskubo atsakyti ji. Gavo, ko norėjo, ir dabar galėjo dingti. Nenoromis pradėjo stotis, bet škotas uždėjo ranką jai ant dilbio ir sustabdė.

– Pasilikite, kol prašvis. Iki tol leistis į kelią man nesaugu. Priešingai nei jūs, nepažįstu šio krašto. Be to, senokai nebuvau moters draugijoje. Būtų smagu pasikalbėti apie ką nors kita nei ginklai ir mūšio strategija.

– O jūs manote, kad apie tai kalbėtis negalėčiau?

– Dėl Dievo meilės, kodėl jūs tokia įžeidi? Aš ne iš tų vyrų, kurie moteris laiko kvailutėmis. Jei susipažintumėte su mano motina, suprastumėte kodėl, – tarė jis žvelgdamas jai tiesiai į akis. – O kas dėl įsitikinimų, kad moterys – silpnoji lytis, kiekvienas taip galvojantis persigalvotų vos pamatęs, ką ištveria karių žmonos. Paskui būgną sekančios moterys. Jos tokios pat tvirtos kaip ir vyrai. Kartais net tvirtesnės, nors meluočiau sakydamas, kad joms tinka toks gyvenimo būdas. – Finlėjus nutilo ir papurtė galvą. – O, atleiskite, nenorėjau pasirodyti burbeklis. Jei norite kalbėti apie ginklus ir taktiką, apie tai ir pasikalbėsime. Tik leiskite pasimėgauti jūsų draugija ir pasigrožėti jūsų veidu, nes bijau, kad praeis daug laiko, kol vėl turėsiu tokį malonumą.

Finlėjaus šypsena ją nuginklavo. Jo žvilgsnis nebuvo nei nuolankus, nei maldaujantis, bet… žavingas? Jis nebuvo pratęs, kad jam atsakytų. Izabela turėtų atsisakyti vien iš principo, bet principai jai jau atsibodo. Be to, kas čia blogo, jei leisis trumpam sužavima?

Izabela nusišypsojo.

– Nemanau, kad tokiam vyrui kaip jūs sunku rasti moterišką draugiją.

Jis vėl nusijuokė parodydamas eilę baltų dantų ir pasimuistė ant žemės. Izabela buvo priblokšta, kokia gundanti pasirodė tą akimirką šmėkštelėjusi raumeninga šlaunis.

– Bėda ta, kad moteriškai draugijai esu išrankus, – atsakė jis. – Pirma noriu susipažinti su moterimi ir tik tada… Noriu pasakyti, kad ilgai nepavyko užmegzti tokio pokalbio, kokio būčiau norėjęs. Žinau, gali atrodyti… jog esu pasipūtėlis puošeiva, bet taip nėra.

Izabela sukikeno.

– Nežinau, kokie būna tie pasipūtėliai, bet jums toks apibūdinimas vargiai tinka.