Gena Showalter - Aš ir kita aš

– Grąžos nereikia, – pasakiau, tada giliai įkvėpiau ir atidariau dureles.

Vos padėjau koją ant grindinio, kažkoks vyrukas griebė už mano odinės rankinės dirželio ir nurūko taku. Suklykiau ir pasileidau iš paskos. Nenubėgau nė keturių žingsnių, kai septynių su puse centimentro aukščio kairiojo bato kulniukas nulūžo ir dribau veidu ant šaligatvio. Tamsūs išsidraikę plaukai uždengė man akis, plaučiai ūmai subliūško, o portfelio turinys pažiro ant asfalto.

Buvo liepos pradžia, įprastas rytas Dalase: tvanku, sausa ir apgailėtina. Ant įkaitusio grindinio nusibrozdinau kelius iki kraujo. Vagišius dingo už kampo, niekas nė nemėgino jo gaudyti. Esu beveik tikra, kad girdėjau vieną moteriškę sakant: „Ar matei, koks stangrus to vaikino užpakalis?“

Keli praeiviai atsainiai nužvelgė mane, kėpsančią ant žemės, dar keli stabtelėjo, dėbtelėjo ir prunkštelėjo. Išmušta raudonio šiaip taip atsistojau, bet pajutau, kad protestuoja sužaloti keliai, tad vos nenugriuvau. Būtų gražu, jeigu taksi vairuotojas teiktųsi išlipti iš automobilio ir pagelbėti, tačiau nespėjau nė mirktelėti, kai kažkokia blondinė peržergė per mane ir įsitaisė automobilyje. Prakeikta mašina nuzvimbė tolyn ir paliko mane išmetamųjų dujų debesyje. Dusdama pasilenkiau susirinkti daiktų. Bent kreditines korteles buvau palikusi namie, o lūpdažis ir riebiai odai skirta pudra dingo be žinios. Po velnių! Kodėl taip turėjo nutikti?!

Susikaupiau ir visa murzina nušlubčiojau link Pauelo pastato. Mane apiplėšė, bet turiu atrodyti tvirta, pasitikinti savimi. Negaliu prarasti šio užsakymo.

Nekreipdama dėmesio į smalsius biuro darbuotojų žvilgsnius vestibiulyje, susiradau tualetą. Jame grūdosi galybė moterų, kurių šaižus kudakavimas erzino labiau už draudžiamų cigarečių dūmų debesį. Sukosėjau, vargais negalais prasibroviau iki tualeto kabinos, užsirakinau ir sugrūdau į šiukšlinę dėmėtą švarkelį. Tada priglaudžiau kaktą prie vėsios blizgančios medinės sienos. Norėjau paleisti dūdas arba ką nors prikulti – tiesiog pulti pirmą po ranka pasipainiojusią žmogystą ir suknežinti visus kaulelius. Vis dėlto reikėjo rasti aukso viduriuką. Negalėjau į susitikimą su būsimu darbdaviu eiti atrodydama it laukinis, nors ir jautrus padaras – verslui nepadėtų. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir mintyse pradėjau kartoti: „Guliu laimės pievoje… Guliu laimės pievoje…“

Kodėl nenusispyriau batų ir nesumedžiojau to rankines gvelbiančio šunsnukio?!

„Guliu laimės pievoje…“

Kodėl neapskundžiau pono Glastono už šlykštų pasiūlymą?!

„Guliu laimės pievoje…“

Kodėl?.. Staiga atsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Ši meditacija, kurios išmokė patėvis, tik dar labiau sunervina. Geriau liautis dabar, kol nepradėjau rėkti, žliumbti ar kung fu judesiais atakuoti tualeto sienos. Patėvis yra psichiatras, tačiau jo metodai retai padeda. Net nežinau, kodėl vis dar praktikuoju.

Aš susidorosiu, man tikrai pavyks.

„Melagė“, – suurzgė manyje tigrė. „Kalė“, – nesusilaikiau. Dieve, gal aš dar ir šizofrenikė? Priverčiau atsipalaiduoti visus raumenis ir išlindau iš kabinos. Nesąmoningai nužvelgiau tualete besistumdančią minią ir pastebėjau tai, ką skubėdama buvau pražiopsojusi. Visos čia esančios moterys dėvėjo kokį nors žalią drabužį: žirnių spalvos švarkelį, žaliosios citrinos atspalvio sijoną, alyvuogių žalumo palaidinę.

Pasijutau lyg įmesta į avokadų salotas.

Kodėl visos vilki žaliai, spėliojau mintyse, nuleidusi akis į rudą blauzdas siekiantį sijoną. Tada tyliai suvaitojau. Koks, po velnių, skirtumas? Net jei būčiau žinojusi, kad žalia dabar madinga, vis vien neturiu nė vieno žalio apdaro! Pastaruoju metu rengiuosi tik rudai, juodai ir baltai – dalykiškai. Nuobodžiai. Štai dar vienas įrašas į ilgėjantį sąrašą „Kodėl ši diena užkniso “.

Plaukus buvau susisegusi palei kaklą, ant smilkinių plaikstėsi kelios palaidos sruogos, bet prie veidrodžio telkėsi tokia grūstis, kad niekaip neprasispraudžiau susišukuoti. Vis dėlto buvau pasiryžusi į susitikimą nužingsniuoti visai nešlubuodama. Nusivaliau purvinus batus, tada dar apie dešimt minučių daužiau, gremžiau ir draskiau, kol abu bateliai tapo be kulnų ir vienodo aukščio. Tikrai neklibinkščiuosiu, nors ir atrodau maždaug kaip dvylikametė. Esu tik metro šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio, tad man praverčia kiekvienas papildomas milimetras.

Į tualetą plūdo vis daugiau moterų. Atrodė, kad mane tuoj sutraiškys, todėl išsispraudžiau laukan. Vestibiulyje stoviniavo tvirto stoto apsaugos darbuotojas, jo pilvas liulėjo virš kelnių juosmens. Kai bandžiau pro vyrą praeiti, šis ištiesė ranką ir užtvėrė man kelią.

– Leidimą gausite registratūroje, – tarė.

Žiojausi sakyti: „Ačiū, tuoj pat ten einu“, bet laiku save sustabdžiau. Aš pasitikiu savimi, esu tvirta.

– Neketinu prašytis priimama į darbą. – Iš tiesų ketinau, bet ne į tokį darbą, kaip jis įsivaizduoja. Išsitiesiau, kaip liepia saviugdos vadovėlis. – Esu susitarusi su Roisu Pauelu.

– Išmėginkite tokius skiedalus su kuo nors kitu. Manęs taip neapgausite, – prunkštelėjo apsaugos darbuotojas.

Išsižiojau iš nuostabos, tačiau greitai susitvardžiau.

– Bet tai tiesa!

– Klausykite, atsiųskite anketą paštu kaip visos kitos arba įtrauksiu jus į „blogų mergaičių“ sąrašą ir prarasite galimybę kandidatuoti.

Anksčiau būčiau išsigandusi globėjiško tono. Metų metus tokiu balsu su manimi kalbėjo tėvas – tegul raitosi iš skausmo po žemėmis – ir Ričardas – tegul ir jis kuo greičiau susitinka su Kūrėju ir raitosi iš skausmo po žemėmis. Kaip minėjau, šiuo metu stengiuosi tapti kitokia moterimi. Moterimi, nesitaikstančia su tokiais niekšais.

Jei atvirai, mane žavi mintis patekti į „blogų mergaičių“ sąrašą.

– Paklausykite, – prašnekau ir ryžtingai bakstelėjau pirštu jam į krūtinę, – ši diena man ne pati sėkmingiausia. Siūlau pasitraukti, kol rimtai nenukentėjote.

Jis nusikvatojo. Iš širdies!

– Niekur nesitrauksiu, poniute.

– Šalin iš kelio! – pagrasinau kapodama skiemenis.

– Nesulauksite. –Vyras išsiklaipiusiais ir pageltusiais dantimis įžūliai nusivaipė. – Neleisčiau jums praeiti, net jei čia pasirodytų pats Dievas ir mėgintų pastumti mane į šalį.

Tą akimirką pasijutau taip, tarsi šis apsaugininkas įkūnytų viską, kas blogo man nutiko šiandien, vakar ir per visą gyvenimą. Praeiti pro jį dabar – kur kas daugiau nei galimybė gauti darbą. Taip atgaučiau sielos ramybę. Na, kas nors pasakykite „miau“.

– Tikriausiai man nepavyks išsikviesti paties Dievo, – patikinau, – bet tikrai galiu spirti jums į užpakalį.

Vėjo nugairintas apsaugininko veidas išdavė, kad jis akimirką nustebo, tada susiraukė.

– Nekenčiu moterų, kurias kamuoja priešmenstruacinis sindromas, – sumurmėjo.

– Norite suprasti, kas yra priešmenstruacinis sindromas?! Gal pageidaujate, kad užvožčiau priešmenstruaciniu būdu?!

– Nenusileisk, mergyte! – kažkas sušuko.

Atsisukau. Man už nugaros lyg per šventojo Patriko dienos paradą stovėjo visos tualeto kambarį užtvindžiusios moterys. Padrąsinta jų palaikymo, vėl pasisukau į apsaugininką, o mano veido išraiška šį kartą šaukte šaukė: „Surysiu tave gyvą.“

Tarnautojas apdairiai atsitraukė.

– Turite lygiai dvi sekundes dingti man iš kelio, – iškošiau pro dantis, – arba pasigailėsite. Prieš tris dienas susitariau su Linda Pauel…

– Linda Pauel? – Apsaugininko akyse šmėstelėjo tikras siaubas ir jis pasitraukė. – Kodėl iš karto nesakėte? Kilkite greituoju liftu. Devynioliktas aukštas.