Stefanie London - Karštas varžovas

Ak, tai turbūt tas pyktis, apie kurį jis buvo girdėjęs.

– Ar kartais ta žaidimų bendrovė nėra „Trečiosios planetos studija“?

Moteris sumirksėjo.

– Iš kur sužinojai?

– Žmonės kalba. Jos pažiūros sukėlė daug triukšmo, ir čia ne tiek daug vyrukų, kuriuos domintų feminizmas.

– Tu mane nustebinai, – Kvin užvertė akis. – Tai tik įrodo, kodėl mums reikalingi tokie žmonės kaip Alana.

– Esi visiškai teisi, – jis su palengvėjimu atsikvėpė. Mokėjo atpažinti melą – žinojo, kaip pajusti jo skambesį, kaip suprasti skundiko veido mimiką.

Ir kaip viską padaryti pačiam, be jokių triukų.

Laimė, šios mįslingos moters atsakymuose buvo girdėti tik nuoširdumas.

Vadinasi, jis ir toliau gali su ja kalbėtis neslegiamas ore tvyrančių įtarimų.

– Kur tu dirbi? – pasiteiravo ji.

– „Rikošeto studijoje“, – atsakė jis laikydamasis savo scenarijaus.

Pagal planą žmonėms turėjo sakyti, kad yra žaidimų kūrėjas, didelės bendrovės vidurinės grandies darbuotojas, kurioje niekas nekaltins jo melu. Jis turėjo pakankamai žinių, kad galėtų išsamiai diskutuoti apie žaidimo kūrimą, ir mokėjo manipuliuoti pašnekovu, kai kas nors bandydavo jį šnipinėti.

Darbo FTB patirtis išmokė lengvai atpažinti tiesą, tegu ir nemalonią. Bet svarbiausia jam buvo darbas.

– Tai bendrovė, sukūrusi žaidimą „Žudiko ištikimybė“? – Jos rožinės lūpos prasiskyrė. – Dirbai su šiuo žaidimu?

Pagarba jos balse stipriai paglostė jo sumenkusią savimeilę, nors tai nieko nereiškė.

– Tu žaidi?

– Žaisdama praleidau šimtus valandų. Ne taip lengva laimėti platininį prizą, – ji sudėjo rankas, ir sujudėjusios krūtys susiglaudė gilioje V iškirptėje. – Tai buvo ne taip sudėtinga, kaip atrasti visus karvelius žaidime GTA 4 .

Karšta mergina, išmananti savo žaidimus? Turbūt dangus iš jo šaiposi.

– O, tai tu žaidi iki pabaigos.

– Visi geriausi žaidėjai taip daro.

Jis gurkštelėjo vyno.

– Kuris žaidimas tavo mėgstamiausias?

– Tai tas pat, kaip prašyti pasirinkti mėgstamą kūno dalį, – jos tamsūs antakiai išsilenkė.

– Gudrutė, – jis nusijuokė, kai ji metė griežtą žvilgsnį.

Šviesoje deimančiukas jos nosyje sumirgėjo ir ji pirštu pabaksnojo į skruostą. Apsilupinėjęs juodas nagų lakas nederėjo su karštesne nei nuodėmė suknute ir seksualiais aukštakulniais. Tačiau jis džiaugėsi draugija; o truputis prieštarų labiau jaudina… tai lyg neatskleistos paslaptys, asmenybės spindesys.

– „Žudiko ištikimybė“, – ištarė ji, linktelėjo, tarsi įtikinėtų save. – Ir beveik taip pat mėgstu „Mario kartą“.

– O Lapuotė? Ką ji žaidžia? – jis vėl žvilgtelėjo į augalą vazone ir juokas išsiveržė iš rožinių plaukų savininkės lūpų.

– Ar galiu atskleisti tau paslaptį? – pasiteiravo ji, rudos akys švytėjo.

– Žinoma.

Ji pasilenkė jam prie ausies ir prisidengusi burną sušnabždėjo:

– Lapuotė lyg ir nuobodžiauja.

Karštas jos kvapo dvelksmas plūstelėjęs jo kaklu smigo gilyn ir visą kūną užtvindė energija. Tai bent.

Jis pasisuko į ją, nosimi vos nesiekė jos žando.

– Koks, sakei, tavo vardas?

Jis pastebėjo, kad mergina beveik be makiažo. Tamsios ir tikros blakstienos neslėpė neįprastai žalių ir auksinių jos akių dėmelių. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, juodi.

Subtilus raudonis pasklido jos skruostais.

– Gali vadinti mane Rožine.

– Oi, lyg ir atsimenu, ar ne? – Jis žengė artyn, kol erdvės tarp jų beveik neliko. – Bet kokiomis priemonėmis stengiesi laimėti.

– Aš to verta.

Jis nė akimirką ja nesuabejojo.

Kvin siurbčiojo vyną. Noras įgyti šiek tiek įžūlumo persvėrė nemalonaus gėrimo skonį. Priešais ją stovintis vyras buvo neįtikėtinai karštas – banguoti juodi plaukai, kampuotas smakras ir mėlynos akys, kiaurai ją veriančios… ką jau kalbėti apie minkštus džinsus, kurie tobulai aptempė šlaunis – ir ji koketavo su juo.

Ji nekoketuodavo. Niekada.

– Lažinuosi, kad virtuoziškai žaidi Super Mario , – pareiškė Eidenas.

– Kodėl taip sakai? – ji pamindžiukavo su Alanos skolintais aukštakulniais trokšdama avėti ką nors patogesnio.

Tokio žavaus vyruko artumas pakankamai įaudrino kūną; ji nenorėjo sugadinti įspūdžio dėl pavojingai aukštų pakulnių. Nuo pokalbio su Alana apie seksą ir orgazmus ji virpėjo labiau negu įtempta spyruoklė. Ar sugebės šis vyrukas sugrąžinti ją į užmirštą žaidimą?

Ji nieko apie jį nežinojo, akyse nebuvo mačiusi… ir tai šį tą reiškė. Vienos nakties meilės nuotykis nesibaigia išdavyste, nes nėra rytojaus lūkesčių.

– Turi geras žaidėjo rankas.

– Tikrai? – ji užsičiaupė, sugniaužė kumščius slėpdama apsilupusį laką, kurio neturėjo laiko nuimti.

– Na, galiu užtikrinti. Tos rankos stebuklingos.

Ji nusijuokė ir pakratė galvą vildamasi, kad veidas neišduos jo sukelto elektrinio virpulio. Kaip įmanoma, kad ji taip greitai jį patraukė? Praeityje daug laiko atimdavo pokalbiai su kuo nors internete prieš sutariant susitikti. Be to, turėjo įvykti keli pasimatymai, kol pasijusdavo užtektinai patogiai su kvailiu šalia. Taip buvo, iki susitiko su savo buvusiuoju…

Ji sudrebėjo. Iki šiol nė vienas vyras nebuvo taip priartėjęs. Bet praėjo dveji metai; ji atsigavo. Viską paliko praeity. Sugrįžo seksualinis potraukis.

– Taigi papasakok man, Rožine, kaip užsidirbi pragyvenimui?

Vilkindama laiką Kvin išgėrė gurkšnelį vyno. Nenorėjo prisipažinti, kad yra vidurinės grandies informacinių technologijų priežiūros tarnautoja, ypač kai jo darbas toks pavydėtinas. Tačiau taip pat nenorėjo meluoti ir teigti, kad yra tecnologijų apsaugos ekspertė, nes tai ne jos darbas… beje.

– Aš, hmm… – ji pateliūskavo vyną taurėje. – Šiuo metu stengiuosi išsiaiškinti, ką daryti.

– Gana miglota, – juokdamasis pripažino Eidenas. – Suprantu. Neturi priežasties pasitikėti manimi.

– Neįsižeisk. Nepasitikiu ir Lapuote, – išsisuko ji.

– Būsiu drąsus, – jis išbaigė vyną ir atidavė taurę padavėjui. – Tu man patinki, Rožine. Esi gana patraukli.

– Gana? – Karštis išmušė skruostus, kai apžiūrėjo minią akimis ieškodama Alanos. Norėjo pranešti draugei, kad ketina įgyvendinti savo planą.

– Taip. Ir esi pakankamai karšta. – Jo žodžiai apgaubė ją tartum glamonė. – Gerai, tai visiškas melas. Esi beprotiškai karšta.

– Ir tu esi gana malonus, – jos balsas suskambo gerokai tvirčiau, negu tikėjosi. – Lažinuosi, kad daugelį merginų tai veikia.

– Taip bandai pasakyti, kad tavęs tai neveikia?

Kvin nudžiugo, kad dar liko trečdalis taurės vyno. Ji priglaudė taurę prie lūpų ir vienu gurkšniu išgėrė.

– To nesakiau.

– Nori, kad pasistengčiau?

– Velniškai tikslu.

Jis apsivijo jai juosmenį ir prisitraukė arčiau.

– Tai galiu padaryti. Ką, jeigu pakviesiu išgerti gero gėrimo?

Ar ji tikrai gali taip pasielgti? Dalis jos priešinosi minčiai išgerti kartu su nepažįstamu vyru, bet potraukis Eidenui degino ją. Ir įspėjantys varpai kol kas nesuskambo.

– Esu tekvondo raudono diržo savininkė, – ji pasuko galvą vyro pusėn. – Be to, pažįstu begalę baisių žmonių.

– Rožine, nesiruošiu nieko daryti, ko nenorėsi pati. Jeigu bet kurią akimirką nuspręsi išeiti, iškviesiu taksi ir pasirūpinsiu, kad saugiai grįžtum namo. – Kai jis palenkė galvą, šiltas kvėpavimas pasiekė jos kaklą. Balzamo po skutimosi ir vyno kvapai sumišo jos šnervėse. – Jei nenori išeiti… Labai džiaugsiuosi galėdamas padėkoti tau ir už tai.