Bronwyn Scott - Aistringasis lošėjas Venecijoje

„Antverpeno“ viešbutis, Doveris, 1835 m. kovas

– Žalty! Na, tau ir sekasi!.. – negalėdamas patikėti suurzgė priešais Nolaną Grėjų kitapus stalo sėdintis vyras. – Jei išmesi dar vieną kozirį, aš…

– Ką? Perkirsi mane perpus? Nušausi? – Nolanas Grėjus švystelėjo ant stalo kortą – ne ką kita, o dar vieną kozirį, su tokiu atsainumu, kuris bylojo, kad grasinimai jo sveikatai ir gerovei per naktinius lošimus jam įprasti.

Priešininkas kilstelėjo, jo grėsmingas pavidalas stūksojo viršum stalo. Per vakarą patirti nuostoliai ir Nolano nerūpestingumas kurstė jo įniršį.

– Kai sekasi taip kaip tau, tai jau nebe sėkmė. Tai apibūdinama kitu žodžiu, – išsiviepė vyras, pasirengęs šokti per stalą ir kibti Nolanui į atlapus.

– O kaip tu tai pavadintum? – Nolanas atsilošė krėsle nesiteikdamas stotis. Budriomis akimis įvertino priešininko jėgas – pastarasis atrodė dviem stonais už jį sunkesnis. Muštynės būtų nelygios, tačiau iki jų neprieis vien todėl, kad arba vyriškis temoka gerklę laidyti, arba vietoj kumščių bus išsitraukti šautuvai. Nolanui buvo tekę matyti tokių ir anksčiau; tiesiog jis nesitikėjo sutikti vieną jų šįvakar. Nereikėjo taip apsigauti, čia juk Doveris, o ne elegantiškas Londono lošimo klubas, kur džentelmenai laikosi garbės kodekso.

– Žinau, kaip aš tai vadinu, – toliau niurzgė vyras ranka modamas kitiems dviem su jais sėdintiems lošėjams. – Ir tu žinai, kaip tai vadinti.

Prastas sąjungininkų pasirinkimas, mintijo Nolanas. Kiti du žaidėjai atrodė nenusiteikę veltis į konfliktą – ne tiek daug abu ir pralošė.

– Ne, nežinau. Gal malonėtum paaiškinti? – spaudė Nolanas norėdamas pamatyti, kiek toli drįs eiti jo priešininkas. Pasirodė toliau, negu Nolanas tikėjosi – išsisukti jam liko vos akimirka.

Vyriškis stryktelėjo per stalą, tačiau Nolanas buvo greitesnis. Užteko vikraus riešo krustelėjimo, ir jo delnan iš slaptos kišenės rankovėje įslydo grakščios peilio kriaunos. Jis prispaudė ašmenis vyrui prie kaklo naudodamasis jo paties puolimo jėga. Dabar pats laikas parodyti galią, jeigu nori išvengti tolesnių nemalonumų. Kiti lošėjai atsargiai atsitraukė su krėslais taip parodydami nenorį dalyvauti peštynėse.

– Vadini mane sukčiumi? – šaltai paklausė Nolanas, – jis neturėjo laiko tokiems dalykams. Kur Arčeris? Vos prieš akimirką buvo čia; Dievas mato, Nolanui dabar praverstų palaikymas. Juk negalėjo Arčeris išeiti be jo. Paryčiais jie turėjo susitikti su Havilandu ir Brenanu prieplaukoje ir sėsti į laivą, kuris nuplukdys juos per Lamanšą.

Nematydamas prasmės eiti į lovą, kai tuoj vėl reikės keltis, jis nė negulė. Visą nelemtą naktį. Bet štai kuo tai baigėsi: vietinis Doverio kortuotojas pasišovęs iškviesti jį dvikovon – paskutinį vakarą Anglijos žemėje. Jeigu Nolanas pavėluos ir jie nespės į laivą, Havilandas jį užmuš.

Gindamasis arba bandydamas išvengti aštrių ašmenų, vyriškis kilstelėjo smakrą.

– Velniškai teisingai – aš sakau, kad tu sukčius.

– O aš sakau, kad tu nemoki pralaimėti, – lygiai taip pat karštai atkirto Nolanas. Ne pirmas kartas, kai taip nutinka. Lošimas per ilgus metus pasidarė nuobodus: loši, šiek tiek išloši, tada išloši nepadoriai daug, stoji dvikovon, ir vėl viskas iš pradžių. Jis vylėsi, kad prancūzai, kurie garsėjo kaip aistringi lošėjai, lengviau susitaikys su jo gebėjimu išlošti. – Ar spręsime šį klausimą kur nors kaip džentelmenai, ar atsiimsi savo žodžius? – greičiau nei po valandos Nolanas turėjo atsidurti prieplaukoje. Pro aukštus viešbučio langus matė kelkraštyje sustojant karietą – savo karietą. Galbūt, jeigu pasiskubins, pavyks į tą laiką įsprausti dvikovą. O gal reikia tiesiog nešti kudašių, nors mintis, kad leis šiam vyrukui, kuris išvadino jį visokiais žodžiais, išsisukti nenubaustam, Nolanui atrodė nepriimtina. Jis tik skaičiavo kortas. Aštrus protas – ne nusikaltimas.

Aplinkui ėmė būriuotis žmonės, nors buvo ketvirta ryto. Kartu su miestu pakirdę darbininkai plūdo į viešbutį pradėti rytmetinę pamainą arba su nešuliais. Ar ne šito jis norėjo išvengti – nekristi niekam į akis? Skandalas išvijo Nolaną iš Londono; sūnaus nešlovė galutinai pribaigė tėvą.

Nolanas nuleido peilį, stumtelėjo priešininką, ir tas aukštielninkas išsitiesė ant stalo. Metęs pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį, jis susižėrė laimikį kišenėn.

– Neverta teptis rankų.

Kuo greičiau jis išsinešdins iš Anglijos, tuo geriau, bet ne su tokia gaida jam norėjosi išvykti. Bent jau mažai tikėtina, kad tėvą pasieks gandai, jog kelios akimirkos iki išplaukiant laivui jo sūnus dar dalyvavo dvikovoje. „Antverpeno“ viešbutis – ne tokia vieta, kurioje lankytųsi jo tėvas.

Nolanas jau buvo kone pasiekęs duris, kai pabudo šeštasis jausmas. Tas niekšelis nenurimo, nesuprato, kad jo buvo pasigailėta. Riktelėjęs Nolanas atsigręžė, švystelėjo peilio geležtė. Jis sugavo viešbučio sietyno, dar neužgesinto brėkštant dienai, šviesoje blykstelint pistoleto vamzdį. Nesudvejojęs paleido peilį tiesiai tam niekšui į petį. Pistoletas tarkštelėjo ant grindų, tarnautojas už stalo registratūroje negalėdamas patikėti aiktelėjo.

– Pone Grėjau, čia padori įstaiga!

– Jis pirmas pradėjo! – atkirto Nolanas. – Ir sužeistas nesunkiai. – Nolanas taikėsi atidžiai – pernelyg atidžiai. Apie peilio susigrąžinimą nebuvo nė kalbos. Jo priešininkas metėsi pirmyn, adrenalinas tą akimirką numaldė skausmą – jį pajus vėliau. Laikas dingti, antraip tarnautojas iškvies sargybą ir kils klausimų.

Nolanas nėrė į tamsų kiemą, blausioje šviesoje pamatė nuo arklidžių jo link ateinantį Arčerį. To ir reikėjo tikėtis – arklius Arčeris mylėjo labiau negu žmones.

– Arčeri, bičiuli! Kur buvai dingęs? Mums reikia vykti! – sparčiai berdamas žodžius ir nemažindamas greičio Nolanas čiupo jį už rankos ir nusitempė prie laukiančios karietos. – Dabar nežiūrėk, bet tas piktas vyras už mūsų mano, kad aš sukčiauju. Jis turi šautuvą ir mano gerąjį peilį. Peilis liko to vyruko petyje, bet spėju, kad jis gali šaudyti abiem rankomis. O kaip kitaip. – Nolanas atidarė karietos dureles, jie suvirto į vidų ir karieta pajudėjo iš vietos vyrams nė nespėjus jų uždaryti.

– O! Pavyko pasprukti. – Nolanas su palengvėjimu atsirėmė į sėdynę, jo veidą papuošė pasitenkinimo šypsena.

– Kodėl visą laiką reikia bėgti? Kartais mes galime išeiti iš pastato kaip normalūs žmonės. – Arčeris pasitaisė palto rankogalius ir priekaištingai pažvelgė į Nolaną.

– Sakyčiau, viskas vyko gana normaliai, – paprieštaravo Nolanas.

– To, kad palikai kito vyro petyje įsmeigtą peilį , nepavadinčiau itin diskretišku išvykimu. – Jei Nolanas būtų buvęs atsargesnis, būtų baigęs lošti prieš dvi valandas. Kiti lošėjai būtų galėję oriai pasitraukti nuo stalo, išsaugoję savigarbą ir bent dalį pinigų. Bet Arčeris nebūtų turėjęs galimybės išgelbėti to arklio. – Pasprukai per plauką.

Nolanas tik plačiai nusišypsojo, atrodė visiškai nepaveiktas draugo priekaištų.

– Kalbant apie laiką, kaip manai, ar Havilandas jau dokuose? – Jie buvo susitarę šįryt prie laivo susitikti su dviem draugais ir kartu pradėti kelionę po Europą. – Lažinuosi iš penkių svarų, kad Havilandas jau ten.

Arčeris nusijuokė.

– Tokiu laiku jo ten nebus. Viską sukrovė vakar vakare. Nėra nieko, dėl ko jis turėtų atvykti anksčiau. Be to, jis turi iš lovos ištempti apgailėtiną Brenano pasturgalį. Tai tikrai kliudys jiems pasirodyti laiku. – Jis ir Havilandas pažįstami nuo Itono koledžo laikų. Havilandas buvo gerai žinomas dėl punktualumo, bet jis tikrai neatvyks anksčiau, o Brenanas visada vėluodavo.