Diane Gaston - Nakties sugundyti

– Koks laimingas atsitiktinumas, – pastebėjo jis.

Ne toks laimingas kaip šį vakarą, kad Edmundas kaip tik sustojo kitoje gatvės pusėje, kai ją užpuolė tas siaubingas sutvėrimas. Amelija vis dar juto jo rankas, užuodė nešvarios odos kvapą…

Amelija įsikniaubė į raudoną Edmundo švarką. Jo kvapas nuginė prisiminimą.

– Gražiai pasielgėte su tarnaite, – tarė jis.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– O kodėl turėjau atsakyti? Gali būti, kad jai tai vienintelė proga.

Proga, kurios ji neturės. Kai Fauleris iš pradžių ėmė Ameliją merginti, ji ėmė svaičioti, kad savo pasakoje gyvens ilgai ir laimingai, bet pasirodė, kad gyvenimas toli gražu ne pasaka. Jame buvo daug melo, apgavysčių, skaudžių žodžių ir nemalonių nusivylimų.

Selė pasimėgaus bent keliomis laimės akimirkomis, nors Amelija tikėjosi, kad mergina patirs jų ir daugiau.

O Amelija nepatirs.

– Turėjau galvoje jūsų laisvą požiūrį.

Ji buvo taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad net išsigando.

Edmundas nusišypsojo.

Ji sumirkčiojo ir pirmą kartą per visą vakarą į jį pažvelgė.

Jis buvo aukštesnis už Faulerį. Nevilkėjo palto, tad aiškiai matyti, kad raumeningesnis. Iš po kiverio matomi plaukai tamsūs kaip naktis. Tankūs to paties atspalvio antakiai. Lūpos puikios formos, tarsi iškaltos genialaus skulptoriaus. Smakras stiprus, pasidengęs dienos barzdele, dėl kurios šis vyras truputį priminė palaidūną, koks skelbėsi esąs. Jo šypsena atėmė žadą.

Kai Amelija prieš dvi dienas susipažino su Edmundu, jis iškart padarė jai įspūdį. Su uniforma, apšviestas ryškios pro langus krintančios šviesos, kuri dar labiau paryškino švarko raudonumą, o šypsena net akino, atrodė toks gražus. Toks šaunus vyras, toks stiprus karys. Tesa turėtų juo didžiuotis. Nors tada Amelijos galva buvo pramušta kapitonu Fauleriu, vis tiek pagalvojo, kad būtų malonu susipažinti su Edmundu Samerfildu artimiau, ir kaip liūdna, kad dėl prastos kilmės jį visuomenė priima dar prasčiau nei jos pačios šeimą.

O koks iš tiesų skirtumas, kas kokios kilmės? Fauleris buvo gerbiamiausias žmogus, bet palikdamas ją vieną gatvėje pasielgė kaip prasčiokas. Ir viskas tik dėl to, kad…

Edmundo šypsena dingo.

– Kapitonas Fauleris jūsų neįvertino.

Amelijai akis ėmė gelti ašaros.

– Ne, visai nevertino. Visai.

Amelijos nuostabai, Edmundas ją apkabino. Ji žinojo, kad jis norėjo tik paguosti, bet ją apkabinus stiprioms rankoms, prispaudus prie raumeningo kūno, sukilo kitos emocijos. Tai buvo užuomina, ko ji verta ir ko niekada negaus. Dabar ji tai aiškiai suprato.

Amelija nuo jo nepasitraukė. Gali būti, kad daugiau joks vyras nelaikys jos savo glėbyje.

Galiausiai Edmundas ją paleido ir vėl ėmė eiti.

– Tai kodėl judu su kapitonu Fauleriu apsižodžiavote? – pakartojo jis. – Jei ne dėl to, kad jis jums siūlėsi.

– Nenoriu sakyti, – atsakė ji. – Tik ne jums.

Amelija iškart pajuto, kad jis pasišiaušė.

– Pamiršau, kad negalima pasitikėti pavainikiu.

– Ne dėl to, kad jūs pavainikis, – atšovė ji. – O todėl, kad jūs – vyras.

Edmundas linktelėjo. Jo akyse trumpam šmėstelėjo linksmumas, bet greitai dingo.

– Būtent dėl to ir turėtumėte su manimi pasikalbėti. Aš vyras. Galbūt galėsiu paaiškinti, kodėl taip elgiasi kitas vyras. Juk du vyrai šį vakarą jus nuskriaudė. Galbūt palengvės, – tarė jis pašnabždomis.

Amelija pajuto, kad vėl telkiasi ašaros.

– Nepalengvės.

Jie pasiekė viešbutį kaip tik tuo metu, kai ant šaligatvio pasipylė jiems kelią pastojusi girtų belgų virtinė. Vienas vyriškis čiupo Ameliją už rankos ir kažką vapėdamas prancūziškai pamėgino atitraukti ją nuo Edmundo. Jo švarkas nukrito jai nuo pečių, širdis ėmė daužytis krūtinėje.

Ir vėl.

Bet Edmundas čiupo vyriškį už atlapų, papurtė, ir šis paleido Ameliją. Pakėlęs nuo žemės Edmundas metė jį į draugų būrį, nublokšdamas ant žemės dar kelis vyrus. Jie greitai pašoko ant kojų ir puolė prie Edmundo, bet jis čiupo Ameliją, pakėlė savo švarką ir įbėgo į viešbutį.

– Na, čia jūs saugi.

Amelija abejojo, ar dar kada jausis saugi. Ryte į duris gali pasibelsti pats Napoleonas. Vyrai gatvėse jautėsi gavę leidimą elgtis nevaržydami savo norų. Net ir tie, kurie anksčiau prisipažino mylintys, dabar svaidėsi žodžiais, žeidžiančiais labiau nei kardas.

– Ar… ar palydėsite mane į kambarį? – paprašė Amelija.

Edmundas ją apkabino, bet ir šį kartą tik norėdamas paguosti.

– Tiesiai į kambarį, kad būčiau tikras, jog esate saugi.

Įprastomis aplinkybėmis lydėdamas jauną, netekėjusią moterį viešbučio laiptais tokiu vėlyvu paros metu Edmundas būtų palaikytas įžūliu, bet šį vakarą niekas nekreipė į juos dėmesio. Net jei kas nors juos pastebėtų, jam vis tiek reikia užbaigti, ką pradėjus. Palydėti ją į kambarį. Šiandien Amelija jau du kartus susidūrė su pavojumi. Gana. Tegu bus prakeiktas, jei nepasirūpins jos saugumu.

– Ar neprieštarausite, jei vadinsiu jus Edmundu? – paklausė Amelija jiems lipant laiptais. – Taip jus vadina Tesa, tad ir galvoju apie jus kaip apie Edmundą.

Jam atrodė taip intymu, kad Amelija taria jo vardą. Jie drauge praleido net ne visą valandą, bet kažkodėl atrodė normalu, kad ji vadina jį vardu.

Be to, jis jau visą valandą mintyse vadino ją Amelija .

Edmundas vėl nusišypsojo.

– Neprieštarausiu, bet tai reiškia, kad ir aš galiu vadinti jus Amelija .

– Ar tai bus labai sudėtinga? – atrėmė ji, nors ir nelabai tvirtai.

Edmundas apsimetė, kad jam dar reikia pagalvoti.

– Manau, įstengsiu. Žvelgiant iš šalies netgi būtų galima pamanyti, kad esame vedę.

Jie pasiekė antrą aukštą, kur buvo Amelijos kambarys.

– Kad jau esame tokie artimi, Amelija, – ištarė jis pabrėžtinai, – nėra jokios priežasties, kodėl neturėtumėte pasipasakoti, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.

– Ar liausitės mane spaudęs? – užsiplieskė ji. – Net nesiruošiu jums pasakoti. Tai asmeniška.

– Bet mes vedę, – pridūrė Edmundas. – Amelija.

Amelija pakėlė prie lūpų pirštą, ir Edmundas nutilo. Dabar jie buvo netoli jos tėvų kambario, kur pusryčiavo prieš dvi dienas.

Ji tyliai pasibeldė į duris.

– Maman , papa, grįžau.

Už durų pasigirdo žingsniai. Amelija parodė jam pasitraukti toliau.

Jos motina pravėrė duris.

– Dieu merci! 3 3 Ačiū Dievui (pranc.). Aš taip jaudinausi.

– Visai be reikalo, maman , – atsakė Amelija.

Na, žinoma, vieną kartą ją paliko vieną ir du kartus vos nepagrobė!

– Išvykstame iš Briuselio, – tarė motina. – Tėvas susitarė, kad karieta anksti ryte nuveš mus į Antverpeną. Tarnaitė pažadins tave penktą.

– Būsiu pasirengusi, – durys prasivėrė plačiau, ir Amelija pasilenkė pabučiuoti motinos į skruostą. – Pamėgink numigti, maman .

Durims užsidarius ji dar minutėlę luktelėjo ir parodė Edmundui eiti kartu.

Pasiekus jos kambario duris jis ištiesė ranką laukdamas, kad ji paduotų raktą. Tuomet atrakino duris, atidarė ir pasitraukęs praleido ją pirmą, bet Amelija sudvejojo.

– Ar pirma galėtumėte apžiūrėti kambarį? – nervingai paklausė ji. – Truputį bijau eiti vidun viena.

Edmundas žengė per slenkstį. Židinyje degė ugnis, bet kambarys skendėjo šešėliuose. Ant židinio atbrailos radęs ploną ilgą žvakę ja uždegė lempas. Kambarys nušvito.