Jill Shalvis - Vargas dėl Rajano

– Aū? – šūktelėjo ji, atsiliepė tik aidas. Suzana buvo viena.

Ir gražuolio iš medžio nė ženklo.

Laiptais palipusi į antrą aukštą, ji pamatė dvejas duris. Abejos užrakintos. Ko gero, jos veda į butus.

Kažkur buvo girdėti balsai, todėl ji palypėjo į trečią – viršutinį – aukštą, kuriame atsivėrė mansarda.

Suzana įėjo į patalpą, kuri turėjo būti lyg ir svetainė, tačiau kambarys buvo tuščias, pilnas dulkių kaip ir laiptinė. Kambariukas mažas, bet didžiulis į gatvę atsiveriantis langas kažkaip jį pagyvino. Saulė plieskė į medines grindis, ore šoko dulkių triušiukai, bet Suzana pastebėjo, kad butas turi potencialo.

Virtuvė nuo kambario buvo atskirta tik mini baro, ir Suzana ankštoje erdvėje pamatė du žmones, palinkusius virš brėžinių, patiestų ant bufeto. Moteris buvo ranka prisidengus burną, labai susikaupusi. Suzanos basutės subildėjo į grindis, moteris pakėlė galvą. Pasirodė, kad ji maždaug Suzanos amžiaus, bet panašumas tuo ir baigėsi. Suzanos plaukai priminė mažosios našlaitės Anės kaltūną, o ta moteris turėjo nuostabius plaukus: šviesius, sušukuotus ant pakaušio į glotnų elegantišką mazgą – tokio Suzana niekuomet nesugebėtų susisukti neišsilaužusi abiejų rankų. Ir moters makiažas, ir derantys drabužiai buvo tobuli. Ankštoje virtuvėlėje apsupta dulkių ji atrodė visai ne vietoje – tarsi princesė varlės vietoje ant lelijos lapo.

Gal Suzana dar būtų pagalvojusi, kad ji visuomet atrodo nepakankamai tvarkinga, kad ir ką veiktų, bet vyras taip pat pakėlė akis.

Tai buvo jis. Nuostabus Gražuolis Vaikinas Iš Medžio. Jis pažvelgė tiesiai į ją ir didžiuliu kūnu užgriozdino visą erdvę. Jo akys buvo tobulos mokos su dviguba porcija šokolado spalvos – jos mėgstamiausios – ir tokios ryškios, kad aiškiai rodė aistrą. Suzana galėtų jose paskęsti.

Jei tik nebūtų atsisakiusi vyrų. O ji atsisakė. Ką gi, gaila, nes jo veidas iš tiesų buvo sukurtas moterims vilioti – šventasis ir nusidėjėlis viename darniame junginyje.

– Labas, – kiek sutrikusi pasisveikino Suzana. – Ar čia tas butas, apie kurį laikraštyje rašo… – Ji išvyniojo laikraštį ir perskaitė skelbimą: – Pigus, pigus, pigus ?

Moteris nusijuokė ir visai ne išpuikusiai, ko galima buvo tikėtis, ir ilgu pirštu su puikiu manikiūru už ausies nubraukė nesamą plaukų sruogą.

– Tikiuosi, neišsigandote?

– Gal juokaujate? – Suzana prisiminė savo aiškiai liūdną sąskaitą banke. – Priviliojo kaip plaštakę liepsna. Kiek tiksliai tas pigus ?

– Tai aptarsime. Bet pirmiausia… – ji pasisuko į vaikiną. – Ar galime užbaigti vėliau?

– Vėliau gali būti per vėlu, Teilore.

Suzana įtarė, kad vaikino balsas toks pat nuostabus kaip veidas, – žemas, kimus ir gundantis. Jo veidas jausmų neslėpė, ir tą akimirką vyrukas atrodė labai supykęs, bet susivyniojo planus.

Gal ir moteris įsižeidė, bet buvo per gerai išauklėta, kad tai parodytų.

– Man reikia nuomininko.

– Tau reikia sutvarkyti tuos medžius. Bet kuris iš tų augančių rytų pusėje gali išvirsti jau per kitą smarkesnę audrą, o tokia gali būti ir šiąnakt.

– Rajanai, – ji palietė vaikino ranką, ir Suzana pamatė, kaip šis atsidusęs pasiduoda.

Suzanai per visą gyvenimą nebuvo pasisekę prisijaukinti vaikino vienu prisilietimu, tuo labiau šitokio gremėzdo, kokio lengvai neprijaukinsi.

Suzana susimąstė, ar šiuo atveju padėjo prabangūs drabužiai, o gal tai, kaip ta moteris juos vilki.

Susidrovėjusi ji perbraukė ranka vasarinę suknelę, kuri buvo ne tik seniai išėjusi iš mados, su plačiu gėlėtu sijonu, bet ir susiglamžiusi. Vilkėjo ją dėl to, kad suknelė slėpė randus, kurių didžiausią įsitaisė dėl pomėgio gaminti maistą. Didžiulio pomėgio.

– Nusiramink, orų kanalas niekada nepasako teisybės, – Teilorė patapšnojo vaikinui per ranką. – Rytoj nebus per vėlu nuspręsti dėl medžių.

Jis papurtė galvą, nepasitenkinimą rodė įsitempęs didelis kūnas, karščiu degančios prikaustančios akys.

Suzana užsimiršusi, lyg pakerėta žiūrėjo į jį. Jos gyvenimo vyrai – šiuo metu jos gyvenime yra tik tėtis – niekuomet nerodė tikrųjų jausmų. Karterių namuose stipresni jausmai sukeldavo linksmybes, bet kokia nelaimė – juoką. Laisvi ir nevaržomi – toks Karterių šeimos šūkis. Jos vaikinai sekė tokiu pat pavyzdžiu, slėpė jausmus už kaukių, net ir Timas tomis didelėmis ašarotomis akimis dangstė apgavystes ir klastas.

Iki pat šios akimirkos ji negalėjo įsivaizduoti, kad vyrai iš viso gali būti kitokie. Nuostabusis Vaikinas Iš Medžio – Rajanas – prasispraudė pro ją ir linktelėjo galva. Jų pečiai susilietė, vaikinas atsiprašydamas šyptelėjo.

Gėda prisipažinti, bet jos pulsas sutriko, ji atkraginusi galvą pažvelgė į Rajaną. Pasirodo, sprendimas, kad esi prakeikta ir daugiau su vyrais reikalų neturėsi, niekaip nepaveikia geismo.

– Taigi, – priėjusi šalia atsistojo Teilorė. – Jis gana mielas.

Suzana pritarė, bet prikando liežuvį.

– Ir nors buvo per daug mandagus, kad tai parodytų, jis dabar ant manęs baisiai įsiutęs. – Ji elegantiškai gūžtelėjo. –

Išgyvens.

Jos abi priėjo prie durų ir žiūrėjo, kaip Rajanas nulipa laiptais. Suzana akimirksniu pastebėjo, kaip dailiai marškinėliai įrėmina plačius vyro pečius ir tvirtą nugarą, o dar tie džinsai, taip glotniai aptempę jo ilgas puikios formos kojas, ką jau kalbėti apie užpakaliuką – tokio dailaus Suzana išvis nebuvo mačiusi.

Moteris, stovėjusi šalia, – jai labiau tiktų dalyvauti prašmatniuose pietuose nei stovėti dulkėtame kambaryje, – garsiai atsiduso ir papurtė galvą.

– Taigi, aš Teilorė Velington. Tai aš įdėjau skelbimą. Norite buto?

Nors Suzana tragiškai suklydo rinkdamasi širdies draugą – tris kartus, – vis tiek ji ne vakar gimusi.

– Manau, kad pirmiausia norėčiau apžiūrėti jį visą.

– Žinoma. – Teilorė apsidairė, tada vėl pažvelgė į Suzaną. – Tik prisimink, kad butas pigus. Gerai? Labai pigus. O štai pačiame priekyje miegamasis. Su vaizdu į gatvę.

Ji pravėrė duris, kurias Suzana buvo palaikiusi spinta. Kambariukas buvo ne ką didesnis už spintą, bet langą į gatvę jis tikrai turėjo: buvo matyti eilė parduotuvių bei galerijų, šaligatviais vaikščiojo žmonės. Vaizdas sužavėjo, ir tikrai čia bus geriau, nei miegoti automobilyje.

Staiga žvilgsnis užkliuvo už krautuvėlės kitoje gatvės pusėje, ir merginos širdis suvirpėjo.

– Ledų krautuvėlė?

– Atidaryta kasdien iki vienuoliktos, – patvirtino Teilorė. – Tai ir turėk omenyje apžiūrinėdama vonią.

Vonios kambarys buvo pašto ženkliuko dydžio. Jokios vonios , – atsiduso Suzana. – Tačiau yra visa, kas būtiniausia: dušas, praustuvė ir unitazas .

– Viskas veikia, – pažadėjo Teilorė. – Jei tik neįjungsi skrudintuvo ir plaukų džiovintuvo vienu metu. Tai ką manai?

– Jei kaina tiks, imsiu.

– Kaina tiks, – garantavo Teilorė. – Lipkime žemyn, turiu dokumentus. Kada atsikraustysi?

Suzana pagalvojo apie savo daiktus, sugrūstus automobilyje.

– Tikiuosi, galiu dabar.

Teilorė nusijuokė:

– Jei tik turi nuomos mokestį už pirmą ir paskutinį mėnesius ir nedidukę sumelę depozitui, dabar tiks kuo puikiausiai.

Po velnių.

– Hm… ar labai reikia to depozito?

Teilorė sustojo ir pažvelgė per petį.

– Striuka grynųjų?

– Galima ir taip pasakyti. – Vos prieš kelias savaites Timas leido jai sumokėti už nepaprastai brangų miegamojo komplektą. Tuos baldus jis pavadino Suzanos dovana jam. Dovana, kurgi ne! Visus metus už tiek būtų išmaitinusi nedidelę šalį. Keista, kaip tai ją siutina dabar, o juk vos prieš mėnesį noriai jam viską atidavė. – Bet aš tikrai turiu darbą, – pozityviai pridūrė Suzana, ir tai buvo tiesa. – Ar tai padės?