Barbara Dunlop - Seksas, melas ir bosas

– Aš tą ribą seniai peržengiau, tiesa?

– Bjanka padarė tai už tave.

Šeinas nusileido.

– Gerai, paskambinsiu Madei.

– Puikus sprendimas.

– Juk supranti, kad pobūviui pasibaigus man vis tiek pasiseks.

– Juk supranti, kad moterys miega su tavimi kaip su milijardieriumi, o ne su vyru?

– Šeimos dvaras turi bent kam nors būti naudingas.

Dvaras Baringtono kalvose daug dešimtmečių priklausė Kolbornų šeimai. Bet važiuoti iki jo nuo miesto centro užtrukdavo valandą. Ir kam vienišiui reikia keturiolikos akrų žemės ir septynių miegamųjų?

Didžiąją laiko dalį Šeinas gyveno savo mansardiniame bute su trimis miegamaisiais, nuostabiu vaizdu į ežerą ir puikiais restoranais šalia.

– Neabejoju, kad tavo tėvas didžiuotųsi tuo, kaip naudoji šeimos turtus, – sumurmėjo Džastinas.

Šeinas nusišypsojo užplūdus prisiminimams. Jo tėvai tragiškai žuvo per jachtos avariją prieš šešerius metus, kai Šeinui buvo dvidešimt ketveri. Jis labai jų ilgėjosi. Ir, nors Džastinas kalbėjo sarkastiškai, jo tėvo Daltono visiškai neerzintų Šeino meilės nuotykiai.

Per garsiakalbį pasigirdo Šeino padėjėjos Džindžerės balsas:

– Pone Kolbornai, skambina Hansas Strutsas iš Gobrechto oro linijų .

Jie su Džastinu susirūpinę susižvalgė.

Šeinas ištiesė ranką ir paspaudė garsiakalbio mygtuką.

– Sujunk.

– Ačiū, pone. Pirma linija.

– Ačiū, Džindžere, – jis giliai įkvėpė. – Tai gali būti arba labai gerai, arba labai blogai.

Džastinas suėmė durų rankeną.

– Paskambink, kai baigsi.

– Būtinai, – Šeinas paspaudė pirmosios linijos mygtuką.

Darsė sėdėjo ant suoliuko autobusų stotelėje prie judrios gatvės priešais Kolborno aviacijos būstinę. Birželio saulė atsispindėjo nuo milžiniško sodriai mėlyno ženklo, kabančio ant priekinės pastato dalies. Dvidešimt vieno aukšto pastatas stovėjo netoli upės, priešais nedidelį parką.

Neišsiųstas jos tėvo laiškas tapo atradimu. Jis paaiškino Jano nusivylimą, pyktį ant Daltono Kolborno ir polinkį svaigintis viskiu, kuris bėgant metams vis augo. Laiške jos tėvas kaltino Daltoną išdavyste, nes šis pavogė ir užpatentavo jo suprojektuotą naujos kartos turbiną.

Atrodė, kad Janas ir Daltonas daug metų buvo geriausi draugai, kol Daltoną užvaldė godumas ir jis viską pasisavino. Savo laiške Janas grasino iškelsiąs bylą ir, žinoma, prašė pinigų. Jis taip pat siekė profesinio pripažinimo už savo atradimą. Už jo sukurtą turbininį variklį Daltonas buvo gavęs prestižinį apdovanojimą, kuris jam atnešė garbę, vėliau virtusią turtais, ir spartų Kolborno aviacijos augimą, o Jano santuoka žlugo ir jis paniro į depresiją ir nežinią.

Laiške buvo rašoma, kad įmonės archyvuose esama nepaneigiamo Jano pareiškimo įrodymas, o originalūs brėžiniai su jo parašu guli paslėpti tokioje vietoje, kur tik jis galėtų rasti. Jis ketino gauti teismo įsakymą, leidžiantį atgauti brėžinius, ir priversti Daltoną prisipažinti.

Bet laiškas taip ir nebuvo išsiųstas. Darsė galėjo tik spėlioti, kodėl tėvas persigalvojo. Gal nenorėjo įspėti Daltono ir rizikuoti, kad jis suras brėžinius ir juos sunaikins. Jei taip, kodėl nepasisamdė advokato? O gal pasisamdė…

Ji suvokė, kad niekada to nesužinos.

Darsė sėdėjo priešais Kolborno aviacijos pastatą ir svarstė, ar tikrai įrodymas galėtų būti viduje. Ar tikrai šio pastato rūsyje dūli tėvo minėti dokumentai, įrodantys, jog jis buvo genialus inžinierius. Jeigu taip, kaip galėtų juos gauti?

Ji stebėjo, kaip iš pastato išeina ir į vidų įeina žmonės, po vieną, poromis arba grupelėmis. Galėjai suprasti, kad kai kurie iš jų – vadovai ir biurų darbuotojai, kiti – aptarnaujantysis personalas, dar kiti – klientai.

Darsė galėjo netrukdoma įžengti į vestibiulį. Bet greičiausiai viduje yra apsauga, kuri neleistų jai eiti toliau. Ji galėtų paprašyti susitikti su Šeinu Kolbornu. Arba eiti tiesiai pas jį ir pareikalauti parodyti senus dokumentus.

Ne, tai būtų kvaila. Šeinas tikriausiai toks pat savanaudis ir godus kaip jo tėvas. Jei sužinotų, kad esama įrodymų dėl jo šeimos nesąžiningumo, jokiu būdu neleistų jai jų surasti. Greičiau pats juos surastų ir sunaikintų.

Prie šaligatvio pririedėjo autobusas. Sucypė stabdžiai ir autobusas sustojo, užstodamas Darsei vaizdą. Keli žmonės išlipo, kiti įlipo ir autobusas nuvažiavo, o jo riaumojimas susiliejo su miesto garsais.

Parke spygavo vaikai. Paukščiai skraidžiojo iš drebulių į klevus. Pūtė gaivus vėjelis, sklaidydamas išmetamąsias dujas nuo keturių juostų magistralės.

Buvo pietų metas ir šaligatviuose knibždėjo daugybė žmonių. Daug jų ėjo į Kolborno aviacijos pastatą, dar daugiau išėjo iš jo.

Žiūrėdama į įspūdingą akmeninį statinį Darsė suprato, kad protingiausia bus pasišalinti. Ji turi pamiršti apie tą laišką ir gyventi sau toliau. Turi sėsti į automobilį, važiuoti namo ir baigti išsikrauti daiktus.

Buvo penktadienis. Vakare jos su Dženifere ketino eiti į Vudrovo klubą, ten susitiks su keliais draugais iš Kolumbijos, išgers porą kokteilių, gal susipažins su įdomiais vaikinais. Kas gali žinoti? Gal būtent šį vakarą ji sutiks sielos draugą?

Darsė nesiekė sutikti pono Tobulybės. Žinoma, kada nors ji norės ištekėti, turėti savo namus, susilaukti vaikų. Visos to nori. Bet ji niekur neskubėjo.

Jiedvi su Dženifere sėkmingai plėtojo savo tinklalapių kūrimo verslą. Liepą abi draugės buvo suplanavusios atostogas Niujorke, užsisakiusios viešbutį Taimso aikštėje ir bilietus į tris koncertus. Bus nuostabu.

Pravažiavo dar vienas autobusas, bet nesustojo. Pro automobilių viršų Darsė pažiūrėjo į stiklines duris, vedančias į Kolborno aviacijos vestibiulį, galvodama, koks darbuotojas galėtų patekti į rūsį. Galbūt meistras. Ji galėtų išsinuomoti uniformą, įrankių dėžę ir apsimesti, jog atvyko iš telefonų arba elektros tinklų įmonės.

Gaila, kad nemoka įjungti net saugiklio.

Galbūt galėtų apsimesti picų išvežiotoja.

Pagrindiniais laiptais kilo moteris. Prieš atidarydama pagrindines duris ji pasitaisė sijoną ir, atrodė, susikaupė. Buvo jauna, drovi ir susinervinusi.

Pokalbis dėl darbo, nusprendė Darsė.

Staiga jai šovė išganinga mintis. Pokalbis dėl darbo.

Kolborno aviacijos darbuotojai gali vaikščioti po visą pastatą. Jie turi saugos kodus, o gal net visų durų raktus. Niekas neklausinėja, kodėl jie ten yra. Jie gali kalbėtis su kitais darbuotojais, sužinoti, kur laikomi įmonės archyvai, ir susigalvoję pretekstą peržiūrėti juos.

Štai išeitis. Darsė kreipsis į Kolborno įmonę dėl darbo. Nuostabus planas.

Įprastomis aplinkybėmis Darsė niekada nebūtų išdrįsusi brautis į svetimą vakarėlį, net ir tą, kurį rengia vienas įtakingiausių Čikagos žmonių. Bet, įsidarbinusi Kolborno aviacijoje, po savaitės ji sužinojo, kad seniausi įmonės dokumentai saugomi Kolbornų dvare. Šįvakar buvo geriausia proga ten pasižvalgyti.

Ji išsinuomojo keturių tūkstančių dolerių vertės aukso spalvos šilkinę vakarinę suknelę, siuvinėtą karoliukais, apsiavė blizgančius aukštakulnius ir išleido daug pinigų šukuosenai ir makiažui prabangiame grožio salone. Darsės nuomone, ji atrodė įspūdingai. Pažvelgęs į ją niekas nesuprastų, kad ji nepriklauso turtingųjų ir įtakingųjų sluoksniui.

Dabar tereikėjo patekti į vidų.

Pusapvalių laiptų viršuje liokajus įdėmiai tikrino kvietimus. Darsė lūkuriavo automobilių aikštelės pakraštyje, svarstydama, kaip prie jo prieiti, bet nedrįso stovėti ten pernelyg ilgai, kad nepatrauktų dėmesio.