Abby Green - Slapti pasimatymai

Madė Vaskes, kaip kokia prašalaitė, slėpėsi šešėlyje. Vos už keleto jardų, priešais įspūdingą Nepriklausomybės aikštę, visa savo kolonijinių laikų didybe į viršų kilo prabangiausias Mendosos viešbutis. Jokia ji prašalaitė. Tik bando susikaupti… Mato, kokia reikšminga publika renkasi vestibiulyje – pinigingieji ir privilegijuotieji. Mendosos bendruomenės elitas.

Vakaras slinko į naktį, netoliese medžiuose ir krūmuose, lyg pasakoje, įsižiebė lempelės. Stengdamasi nuraminti nelygų širdies plakimą, Madė sučiaupė lūpas. Pasakomis tikėjo tik vaikystėje – o ir tai vargu. Niekada nepuoselėjo vilčių, kad gyvenimas gali būti toks puikus. Viltį vaikystėje iš jos atėmė motina, kuriai dukra buvo lyg aksesuaras, nes puikuodavosi išpuošusi ją kaip lėlę. Ir tėvas, kuris nesiliovė nekentęs dukros, kai prarado sūnų.

Madė papurtė galvą, lyg taip galėtų atsikratyti staiga užplūdusių liūdnų prisiminimų, ir tą pačią akimirką pastebėjo prie pat viešbučio laiptelių tyliai privažiavusį žemą sidabro spalvos automobilį. Instinktyviai pasitraukė gilyn į šešėlį. Automobilis, aišku, buvo seno modelio ir nepaprastai brangus. Jai ėmė džiūti burna, suprakaitavo delnai – ar tai tik ne?.. Dureles atidarė uniformuotas durininkas, ir nuo vairuotojo sėdynės pakilo aukštas vyras.

Tai buvo jis .

Jai širdis sustojo.

Nikolas Kristobalis de Rochasas. Žymiausias Mendosos vynininkas – gal dabar jau ir visos Argentinos. O kur dar plėtra į Prancūzijos Bordo regioną, kad užsitikrintų du vynuogių derlius per metus. Permainomis garsiame vynininkystės versle de Rochasų ūkio pelnas pastaraisiais metais padidėjo tris keturis kartus, ir dėl to šis šešių pėdų ir keturių colių ūgio plačiapetis vyras tiesiog spinduliavo sėkme.

Jis dėvėjo juodą smokingą, ir kai nuobodžiaudamas apsižvalgė aplinkui, Madė pamatė žavų, bet griežtą ir išdidų veidą. Vyras žvilgtelėjo ir ten, kur ji slėpėsi lyg vagilė, ir kai nusuko akis į šoną, jos širdis vėl ėmė plakti.

Madė įkvėpė oro. Buvo pamiršusi, kokios stulbinamos jo mėlynos akys. Jis atrodė lieknesnis. Paslaptingesnis. Patrauklesnis. Dėl išskirtinių sodriai geltonų plaukų jį visada buvo lengva pastebėti minioje – kad ir kaip būtų, jis dar pasižymi charizma ir ypatingai gražia išvaizda. Dar jis turėjo šį tą daugiau… jo galia ir seksualinė energija buvo neabejotinai juntama.

Madės akį patraukė dar kažkoks švystelėjimas, tai buvo kitoje automobilio pusėje pasirodžiusi aukšta gražuolė blondinė, kuriai padėjo dėmesingas durininkas. Madė stebėjo, kaip moteris kartu su juo apeina automobilį, kaip spindi jos ilgi krintantys šviesūs plaukai, kaip sidabru žvilga ilga iki žemės suknelė, meiliai gobianti kiekvieną kūno linkį.

Moteris įsikibo vyrui į parankę. Madė negalėjo matyti, kokiu žvilgsniu jie pažvelgė vienas į kitą, bet iš moters šypsenos jai tapo aišku, kad žvilgsnis buvo aistringas . Netikėtai Madę pervėrė skausmas, ir ji susiėmė ranka už pilvo. Ne, – maldavo mintyse. Nenori, kad jis ją skaudintų. Iš viso nevalia dėl jo jaudintis.

Būdama paauglė ji metų metus apie jį svajojo, aistringai geidė, kūrė fantazijas. O tos kvailos svajonės baigėsi nelaime, ir dėl jų pagilėjo šimtmečius besitęsianti šeimų nesantaika. Kilo didžiausia priešprieša. Buvo išblaškyta jos šeima. Pačios aistringiausios Madės fantazijos išsipildė – bet tai, ką sužinojo, prilygo košmarui.

Pastarąjį kartą Nikolą Kristobalį de Rochasą jai teko matyti prieš kelerius metus Londono klube. Jų žvilgsniai susidūrė žmonių sausakimšoje salėje, ir ji niekada nepamirš pilno pasibjaurėjimo jo žvilgsnio, ir kaip jis paskui nusisuko ir nuėjo.

Giliai kvėpuodama ir stengdamasi susitvardyti, Madė ištiesino pečius. Negali visą naktį slapstytis šešėlyje. Juk atvyko pranešti Nikolui Kristobaliui de Rochasui, kad ji savo namuose, ir kad nė nemano jam jų parduoti. Nei dabar, nei ateityje. Dabar šeimos palikimas priklauso jai, ir ji jo iš rankų nepaleis. Nikolas tikriausiai tai supranta – o gal vers ją, kaip kadaise jos tėvą, naudodamasis pastarojo fizine negalia ir emociniu silpnumu, parduoti ūkį jam – žymiai sėkmingesniam kaimynui.

Nors būtų mielai pasinaudojusi advokatų surašytais dokumentais, negalėjo sau to leisti, nes neįstengtų sumokėti teisinių mokesčių. Be to, nenorėjo, kad de Rochasai manytų, jog ji bijo kreiptis į juos pati. Stengėsi negalvoti apie paskutinį katastrofišką susidūrimą – jei vien apie tai tegalvos, tikrai atsitrauks. Svarbi tik dabartis. Ir ateitis.

Geriau už kitus žinojo, kokie kietaširdžiai gali būti de Rochasai, net balo prisiminusi, ko Nikolas de Rochasas per jėgą reikalavo iš jos paliegusio tėvo. To dar buvo galima tikėtis iš Nikolo tėvo, bet ne iš Nikolo… kokia ji kvaila. Turėjo žinoti, ko galima sulaukti.

Drebančia ranka palygino žėrinčią suknelę. Nuo tada, kai išvyko iš Argentinos, Madė nepapildė savo vargano biudžeto tiek, kad galėtų nusipirkti vakarinę suknelę. Šį vakarą vyksta kasmetinė įtakingų Mendosos vynininkų vakarienė, ir, jei nebūtų tinkamai apsirengusi, negalėtų joje pasirodyti. Laimė, rado keletą motinos suknelių, kurių prieš aštuonerius metus, užplūdus pykčiui, nesunaikino tėvas…

Vien užmetus akį, suknelė atrodė gana kukli – aukštu kaklu. Vos tik ją apsivilko supratusi, kad jei nepaskubės, praleis palankią progą, pastebėjo, kad suknelė nedengia nugaros – vien sėdmenis. Visas kitas motinos sukneles reikėjo nešti į valyklą. Tik šita vienintelė per stebuklą buvo įvilkta į plastiką. Tad kito pasirinkimo nebuvo.

Gerai būtų, kad motina nebūtų buvusi tokia ekscentriška – ir nors kiek aukštesnė. Madei, penkių pėdų ir devynių colių ūgio, suknelė tedengė pusę šlaunų, pernelyg išryškino baltas kojas. Už juodus plaukus, žalias akis ir neįprastai baltą odą ji turėtų dėkoti savo proprosenelei, kuri atvyko į Argentiną su Airijos imigrantų banga ir ištekėjusi tapo Vaskesų šeimos nare.

Taigi dabar, kai pasitraukė iš šešėlio, ir švelnus vėjelis ėmė šiurenti menkai pridengtą kūną, keista, bet pasijuto pažeidžiama. Sukaupusi visą drąsą, kurios dar ir vėliau prireiks, Madė narsiai atlaikė nustebusius svečių žvilgsnius ir nužingsniavo prabangiu marmuro vestibiuliu.

Nikolas Kristobalis de Rochasas vos susilaikė nenusižiovavęs. Ruošdamasis tų metų vynuogių derliaus nuėmimui dirbo visą parą be perstojo. Kadangi vasarą orai permainingi, sunku nuspręsti, ar jų laukia geras derlius, ar prastas. Vyras susiraukė. Dirbdavo iki devinto prakaito ne vien tada, kai reikėdavo nuimti derlių. Sunkiai dirbti buvo pratęs nuo vaikystės.

– Ar jau tikrai, brangusis, – jam iš dešinės pasigirdo abejingas balsas, – tau su manimi taip nuobodu?

Nikas vėl mintimis grįžo į salę ir iš aukšto pažvelgė į savo merginą. Pašaipiai šyptelėjo.

– Niekada.

Blondinė žaismingai spustelėjo jam dilbį.

– Matau, kad tave ima nuobodulys, Nikai. Tau reikia važiuoti į Buenos Aires ir pasilinksminti – neįsivaizduoju, kaip ištveri šiame užkampyje. – Ji teatrališkai nusipurtė, pasakė, kad jai reikia į tualeto kambarį ir nuėjo gundomai siūbuodama klubais.

Nikas ramiai stebėjo taip raiškiai rodomą moteriškumą ir matė, kaip kiti vyrai gręžiasi ir žiūri jai įkandin. Jis liūdnai palingavo galvą ir dėkojo likimui, kad šį vakarą su juo Estelė, kuri bent jau šįkart atbaidys ryžtingas Mendosos širdžių ėdikes. Jam nebuvo nuotaikos taikstytis su tomis savanaudėmis, kurios atakavo jį būriais. Buvusi jo mylimoji kokią valandą klykė, kad jis visiškas beširdis. Visai netroško dar kartą patirti ką nors panašaus.