Christy McKellen - Septynios dienos su prancūzu

Vyras karčiai šyptelėjo ir aplink akis susimetė raukšlelės.

– Jums tai kelia nuostabą? – paklausė pašaipiai žaismingu balsu.

Indiga sutriko.

– Ne! Tikriausiai ne.

– Šiaip ar taip, aš juk vyras ir negaliu palikti likimo valiai moters, vidury nakties atsidūrusios svetimame mieste, tiesa?

Tik todėl, kad tuos žodžius jis ištarė kažkaip ypatingai, su pašaipia gaidele, Indiga neišdrįso pasakyti, kad jai nereikia vyriškos pagalbos, kad pastaruosius tris mėnesius puikiai tvarkėsi viena, be vyro, nors ir patyrė visokių sunkumų.

– Bet, pone, laisvų kambarių Amalfyje šiuo metu niekur nėra! – Indigai nespėjus atsakyti, į jų pokalbį įsiterpė registratorė. – Mieste vyksta daug renginių ir visi viešbučių kambariai jau seniai užsakyti. Žinau, nes ką tik jų ieškojau dar vienam keliautojui.

Prancūzas atsigręžė į ją.

– Norite pasakyti, kad nesugebėsite rasti man kambario vienai nakčiai? – neįtikėtinai ramiai pasiteiravo.

Registratorė, vengdama jo žvilgsnio, susigūžė ir nebebuvo tokia savimi pasitikinti kaip prieš kelias minutes.

– Deja, ne, pone, – išlemeno išdžiūvusia burna. – Nuo rytdienos galėsite apsigyventi kambaryje, kurį užsisakėte, bet šiandien laisvų kambarių nėra.

– Man tai nepriimtina, – pasakė jis ramiai, bet lediniu balsu. – Tokio lygio viešbučiui tai nedovanotinas aplaidumas. Pakvieskite direktorių.

Registratorė apmirė, išplėtusi akis.

– Negaliu jo trukdyti, šiuo metu jis miega ir griežtai prisakė nežadinti…

– Man nerūpi. Suraskite jį. – Prancūzas pasilenkė į priekį ir delnais įsirėmė į stalą. – Tuojau pat.

– Prašyčiau, pone, galiu netekti darbo, – sušnabždėjo registratorė. – Aš čia dirbu neseniai ir negaliu prarasti šio darbo. – Ji suraukė antakius, akyse matėsi nerimas.

Nevilties gaidelės registratorės balse sukėlė Indigai užuojautą. Jaunos moters akyse susitvenkė ašaros ir buvo akivaizdu, kad ji bijo viršininko ir neturi jokios bendravimo su reikliais klientais patirties.

– Gal galėtumėte apibūdinti tuos kambarius? – užbėgdama prancūzui už akių paprašė Indiga.

Registratorė nustebusi atsigręžė į ją, greitai susitvardė ir, atgavusi pasitikėjimą savimi, griebėsi už šio klausimo kaip už šiaudo.

– Apartamentai labai gražūs, su didžiule lova ir puikiu vonios kambariu…

– Ar miegamojo durys rakinamos? – pasiteiravo Indiga.

Akies krašteliu Indiga matė, kad prancūzas nustebęs žiūri į ją. Ji nekreipė į jį dėmesio.

– Taip, panele, – atsakė registratorė, pasijutusi nepatogiai, kad turi atsakyti į tokį klausimą. – Be to, dar yra bendras kambarys su šiuolaikiška televizijos ir muzikos aparatūra…

– Ar jame yra ir didelė sofa? – pertraukė Indiga.

Registratorė sumirkčiojo ir susiraukė, bet netrukus atlyžo, supratusi, kur link suka Indiga, ir dėl to pasijuto dėkinga. Todėl atsakė nedelsdama nė akimirkos.

– Žinoma, yra! Labai patogi, ant jos galima ir miegoti. Yra ir atskiras kambarys su sūkurine vonia ir dušu.

Indiga ryžtingai linktelėjo galvą.

– Ką gi, puiku, kambariais pasidalysime.

– Ką? – šis žodis išsprūdo iš prancūzo lūpų prieš jo valią.

Giliai įkvėpusi, Indiga atsigręžė ir pasižiūrėjo į iš nuostabos ištįsusį vyro veidą.

– Miegosiu bendrajame kambaryje ant sofos, jūs galite įsikurti miegamajame. Šią naktį kiekvienas miegosime savo lovoje.

Prancūzas susiraukęs pasižiūrėjo į ją iš aukšto.

– Ne. Dėkui, bet man tai nepriimtina.

Indiga kilstelėjo antakį.

– Jūsų žiniai, aš nesikandžioju.

Vyras pašaipiai išsišiepė.

– Tikiu, kad nesikandžiojate, bet jūsų noras apsigyventi kartu su nepažįstamu vyriškiu man atrodo nederamas.

– Aš jus šiek tiek jau pažįstu, – pasakė Indiga. – Ir mielai pasidalysiu su jumis erdve, be to, nenoriu, kad ši mergina prarastų darbą.

Į tokį argumentą prancūzas tik mostelėjo ranka.

– Jei ir praras, ne dėl jūsų kaltės.

Indiga griežtai pasižiūrėjo jam į akis.

– Vis dėlto jausčiausi kalta ir tai apkartintų man atostogas. Šiaip ar taip, neturite kito pasirinkimo.

Vyras nepatenkintas šnirpštelėjo nosimi ir trindamas pirštais kaktą purtė galvą, svarstydamas pasiūlymą.

– Ar jūs iš tikrųjų to norite? – paklausė. Iš akių buvo matyti, kad jis dvejoja.

– Žinoma, kad noriu! – džiugiai patikino Indiga. – Iškilus sunkumams esi priverstas suktis iš padėties. – Ji ryžtingai nusišypsojo. – Esu moteris, ir negaliu palikti vyro, vilkinčio tokiu dailiu kostiumu, miegoti gatvėje.

Prancūzas keletą sekundžių įdėmiai žiūrėjo į ją, leisdamas apsigalvoti. Indiga ir toliau tylėjo, tad jis pagaliau tvirtai linktelėjo galva.

– Gerai, bet jūs miegosite miegamajame ir užsirakinsite, kad jaustumėtės saugi. Aš atsigulsiu ant sofos. Rytoj turiu anksti keltis, tad jūsų netrukdysiu. – Nelaukdamas jos atsakymo, vyras pasilenkė prie savo lagaminų.

– Aš rytoj irgi turiu anksti keltis, – pasakė Indiga, žiūrėdama į jo viršugalvį. Žinojo, kad elgiasi įžūliai, bet nenorėjo jam pasirodyti tinginė.

– Tokiu atveju abiem teks apsimesti, kad vienas kito nematome, – nutarė prancūzas, išsitiesė ir subraukęs plaukus aukštyn linksmai žybtelėjo akimis.

Man pasisekė , – pagalvojo Indiga, akimis sekdama ilgus vyro pirštus ir žiūrėdama, kaip tobulai sugulė plaukai, tarsi paklusdami jo norui. Tiesiog neįmanoma nekreipti dėmesio į tokio vyro norus.

Jis padavė registratorei savo pasą.

– Jei malonėtumėte mums duoti atskiras durų korteles, kambarius rastume patys.

Nutaisiusi nuolankią ir atsiprašančią veido išraišką, registratorė atsivertė jo pasą, tada paėmė Indigos pasą, vis dar gulėjusį ant stalo, ir nusirašė jų duomenis į kompiuterį. Patikrinusi durų korteles aparatu, jas ir abu pasus įteikė prancūzui.

– Daugiau antklodžių ir pagalvių rasite spintoje. Linkiu patogiai išsimiegoti, – šyptelėjo ji ir nuskubėjo prie kito stalo galo, kur jos jau laukė ką tik atvykęs dar vienas klientas.

Padavęs Indigai jos pasą ir durų kortelę, vyras staiga, netaręs nė žodžio, nusisuko ir nuėjo, nešinas savo lagaminais.

Jis neabejotinai buvo tas, kuris eina priekyje, o ne iš paskos.

Indiga pasižiūrėjo į jį nueinantį ir akimirką sutriko.

Ar ji iš tikrųjų ką tik pasiūlė visiškai nepažįstamam vyrui apsigyventi kartu?

Buvo pratusi darbe priimti skubius sprendimus ir jai tik dabar dingtelėjo, ką iškrėtė. Deja, per vėlai.

Vyras nuėjo prie lifto ir paspaudė iškvietimo mygtuką. Nuovargio įveikta Indiga mąstė tik apie tai, ar jos bendruomeniniais pagrindais įsteigtai kavinei pavyks išsilaikyti, kol bus išvykusi. Tris pastaruosius mėnesius mergina sunkiai dirbo, apimta nuolatinio susirūpinimo, ar atsipirks kavinei skirtos investicijos. Indiga negalėjo atsikratyti slogių minčių.

Ironiška, bet išvykusi savaitei atostogų tikėjosi nuo viso to pabėgti. Iš pradžių mintis apie atostogas pasirodė kvaila, nes grėsė prarasti viską, ką buvo sukūrusi – ji priėmė iššūkį, bet padarė kelias kvailas klaidas, kavinei kainavusias per didelę pinigų sumą. Bičiulė Leisė juokais išsitarė, kad ir Indigai, ir kavinei bus geriau kurį laiką pagyventi atskirai.

Kadangi savaitės kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo jau apmokėtos ir negrąžintinos, nevažiuoti Indiga paprasčiausiai negalėjo, nes tai būtų buvęs pinigų švaistymas.

Švaistyti pinigų Indiga niekada nemėgo.

Šiaip ar taip, keisti savo nuomonę jau buvo per vėlu – juolab atsisakyti to kambario prancūzo naudai. Išsinuomoti kambarį kitame viešbutyje ji neturėjo pinigų, be to, laisvo kambario ieškojimas būtų pareikalavęs milžiniškų pastangų ir jėgų.