Kelly Hunter - Rubės flirto klubas

Rubė turėjo reikalų su pasaulio verslo liūtais, ir jai puikiai sekėsi. Mergina tikrai nevertina savo gebėjimų, jei mano, kad, išskyrus jo tėvą, niekas jos nesamdytų.

Deimonui tapo žymiai lengviau įvykdyti merginos sugundymo planą.

Ji uždraudė liesti, erzinti ir klausinėti, tačiau neuždraudė žvilgsnių ir kvapų.

Tuo jai blogiau.

Kvepalų buteliukų vonios spintelėje buvo daugybė. En, den, du. Štai… Tikslas: prigauti Rubę Magvair ir kurį laiką su ja pažaisti.

Tai buvo Gucci kvepalai.

Vyras rankomis perbraukė sau per plaukus, apsiavė batus. Į piniginę įsidėjo kreditinę kortelę, piniginę – į kišenę.

Deimonas Vestas buvo pasirengęs apsipirkti.

Jis rado ją atrijuje, trapią porcelianinę Kalėdų Senelio statulėlę statančią tarp paparčio lapų, užstojusių baseiną su auksinėmis žuvelėmis.

– Štai, – vyrui besiartinant pasakė mergina. – Puiki vieta Kalėdų Seneliui, kad juo galėtų pasidžiaugti mažieji R. ir R.

Rubė atsistojo, atsisuko į Deimoną – nepasakė nieko apie jo kostiumą. Tikriausiai nieko kito pamatyti ir nesitikėjo.

Mergina vis dėlto giliai įkvėpė, užsimerkė ir nusišypsojo. Tokios dosnios šypsenos jam dar neteko regėti.

– Man patinka šis vyriškas kvapas, – ji pritariamai sumurmėjo. – Labai mieli prisiminimai.

– Primena vaikiną?

– Senelį, – meiliai patikslino ji.

Ši moteris kelia didelį pavojų vyro ego. Deimonas nusišypsojo, nes taip tikrai manė. Tai iššūkis.

– Pasirengęs? – paklausė mergina, vyras linktelėjo ir tyliai stebėjo, kaip ji, avėdama balerinos stiliaus bateliais, tyliai žengia savo pernelyg didelės kuprinės link. Keistai derinama avalynė prie tvirtai pasiūtų pilkų kelnių, madingos, ryškios fuksijų spalvos berankovės palaidinės su siuvinėta priekine dalimi. Tačiau vos atvėrus prieškambario duris viskas paaiškėjo – mergina savo batelius pakeitė į juodus aukštakulnius smailia pakulne.

– Man nepatinka marmuro grindimis vaikščioti aukštakulniais batais, – paaiškino ji. – Dėl garso. Jokios elegancijos. Ką ir kalbėti apie galimybę likti nepastebėtai ar negirdimai. Kartais tai labai paranku. Ne, skubu pridurti, kad man tuo čia neteko pasinaudoti. Tavo tėvas nesisukioja apie moteris, – mergina, prieš uždarydama laukujes duris, įjungė signalizaciją. – Tai tiesiog prisiminimai.

– Tavo tėvas taip darė? – Rubę praleisdamas pro duris ir jas paskui save užtrenkdamas paklausė Deimonas.

– O, taip! Matai, tai tik žaidimas. Visa tai, pradedant kito vyro moters pavogimu ir baigiant didžiulių svetimų pinigų pasisavinimu, – visa tai tik žaidimas.

– O kur buvo tavo mama?

– Laimingai gyveno Teksase su savo trečiuoju vyru – naftos baronu. Jis taip pat nesisukioja aplink moteris. Pažįstu du tokius.

– Argi jis neparūpintų tau darbo, jei tik paprašytumei?

– Greičiausiai taip, tačiau nedirbu su šeima, Deimonai. Niekada nedirbau, niekada to nedarysiu.

– Dar viena taisyklė?

– Labiau panašu į savybę, leidžiančią išgyventi. Dirbk šeimai, ir tau net nespėjus susivokti ji jau kontroliuos tavo gyvenimą, – jie įžengė į liftą ir Rubė nuspaudė mygtuką. – Pakalbėkime apie kalėdinių dovanų pirkimą. Kiek tavo tėvas pasirengęs tam išleisti? – paklausė Rubė. – Aš turiu jo kreditinę kortelę.

– Kartą jis mums nupirko lėktuvą, – pasakė Deimonas. – Tačiau turėjome juo dalytis.

– Vargšelis, – sumurmėjo mergina ir vėl nerūpestingai nusišypsojo. Tai buvo vaiko, atsidūrusio saldainių parduotuvėje, šypsena. – Abejoju, kad per tokį trumpą laiką sugebėsiu nupirkti dar vieną lėktuvą ar du, tačiau, jei reikia apsipirkti kartu su šeichais ir turtingais tėveliais, neprieštarauju. Landmark tiks.

Landmark parduotuvių rajonas ribojasi su Landmark Oriental viešbučiu, o tai reiškia mokamą automobilių statymą ir ypatingą aptarnavimą. O Rubės transporto priemonė – panteros tamsumo Audi R5 su perlamutrine vidaus apdaila – kaip tik tam ir sutverta.

– Tavo? – sumurmėjo vyras.

– Ar tai buvo klausimas? – paklausė Rubė. – Manau, kad mes sutarėme neuždavinėti asmeninių klausimų.

– Tu ką tik man vieną uždavei.

– Aš paklausiau apie išlaidas, kurias tavo šeima skiria kalėdinėms dovanoms. Tai verslo reikalai.

– Ne, tai labai asmeniška. Kita vertus, aš tik paklausiau, ar šis automobilis tavo. Tai galėtų būti įmonės automobilis. Tai galėtų būti mano tėvo automobilis, nors labai tuo abejoju. Jam labiau patinka sedanai.

– Mano. Aš jį išsirinkau ir pati už jį susimokėjau. Ar dabar esi patenkintas?

– Taip. Ir nuoširdžiai pritariu tavo pasirinkimui. Tai beveik kompensuoja tavo galvos papuošalo pasirinkimą. Šiaip ar taip, koks čia daiktas uždėtas tau ant galvos?

Mergina jau sėdėjo automobilyje. Vyras vis dar į ją spoksojo.

– Tai lankelis. Jis neleidžia plaukams kristi ant veido, be to, garantuoju, kad dėl jo ten, kur mes apsipirksime, į mus žiūrės labai rimtai. Pamatysi.

– Rube, tai pūkuotas purpurinis kaspinėlis ant leopardo odos rašto lankelio.

– Ne, tai brangi, madinga moteriška aprangos detalė. Tai rimtas aksesuaras.

– Noriu paklausti dar vieno klausimo, – pasakė Deimonas.

– Stebiesi, iš kur gaunu pinigų, – tarė Rubė. Ir tai buvo tiesa.

– Ar mane iš tikrųjų taip lengva perprasti?

– Ne, tačiau tai būna pirmas klausimas, kurį visi – Federalinio tyrimų biuro agentai, teisininkai, nepažįstami žmonės ir kiti – užduoda pirmiausia. Visi nori sužinoti, ar tik neleidžiu tėvo neteisėtai įgytų pinigų. Šie pinigai švarūs. Mirusios senelės dėka esu turtinga paveldėtoja.

– Taigi tau visiškai nereikia dirbti mano tėvui. Tiesą sakant, galėčiau ramia sąžine bandyti siekti tavo palankumo.

– Ne, tu vis tiek jausies kaltas – štai taip, jei apskritai tokį jausmą turi . Mano močiutei buvo svetima tinginystė. Viskas padaryta taip, kad už kiekvieną mano pačios uždirbtą dolerį iš patikėto valdyti turto gaunu du. Gaunu dar daugiau, jei išleidžiu geram darbui arba labdarai – aš tai ir darau.

– O ką tavo močiutė būtų pasakiusi apie automobilį?

– Jai automobilis būtų patikęs, – pasakė Rubė ir beprotiškai pasitikėdama savimi automobilį iš stovėjimo aikštelės išvairavo į judrią Honkongo gatvę. – Automobilio sėdynė su masažo funkcija, jei norėtumei atsipalaiduoti, – bambtelėjo ji, ir norėdama pasukti į dešinę labai įgudusiai kirto tris kelio juostas.

– Jaučiuosi gerai, – suspiegė vyras, tačiau kol pasiekė prekybos centrą, Deimonas jau buvo spėjęs prisiminti visas maldas ir suprato, kad Rubė Magvair yra arba visiška bebaimė, kurios negąsdina nelaimingų atsitikimų kelyje galimybė, arba tikra beprotė.

Vaikščiojimas po prekybos centrą Deimono nenuramino.

– Juk žinai, ko ieškai, tiesa? – paklausė jis, o jo akyse pasirodė neviltis, kai pažvelgė į gausybę mažyčių parduotuvėlių, supančių centrinę statinio dalį.

– Ne, – linksmai atsakė Rubė. – Neturiu jokio supratimo. Štai dėl ko tu esi čia. Pradžiai pasakyk, ar tavo seserys yra mergaitiško tipo merginos, ar praktiškos? Ar Popei reikėtų nupirkti rankinę, ar abonementą į Karališkąjį baletą? Ji juk gyvena Londone, tiesa?

– Taip. Be jokios abejonės – bilietus. O jei pirksi bilietus internetu, tai reiškia, kad mums nėra jokios būtinybės eiti į kurią nors iš šių parduotuvių. Klausimas išspręstas.

– Arba galbūt mes galime įdėti bilietus į rankinę, – suniurnėjo Rubė. – Arba į aksominio vakarinio juodo paltuko kišenę. Ar žinai dydžius? – Deimonas papurtė galvą. Rubė nervingai atsiduso. – Nagi, Deimonai, padėk man. Juk, be jokios abejonės, tokio lygio žmogus kaip tu gali sėkmingai nuspėti dydžius. Šiaip ar taip, šiuo metų laiku mes tikrai nerasime laisvo siuvėjo. Tai turėtų būti iš karto tinkamas dėvėti daiktas.