Maxine Sullivan: Australijos deimantai. Pirma knyga

– Pavaldi būčiau Rajenui? – burbtelėjo ji akimirką pasvarsčiusi. – Jis būtų mano bosas?

– Šiame projekte.

– O apskritai?

– Naujajam generaliniam direktoriui, kurį paskirs valdyba.

– Vadinasi, didelė tikimybė, kad tai būsi tu.

– Šansai lygūs. Rajenas yra Blekstounas, o tai stiprus koziris. Bet jei paskirs mane… – Rikas prisimerkęs pažvelgė Kim į akis ir priėjo artyn. – Ar tai, kad būtum pavaldi man, pakeistų tavo apsisprendimą?

Ji atsistojo ir pasitiko jį išdidžiai iškėlusi galvą.

– Negrįžčiau, jei reikėtų dirbti tėvui, tai kodėl, po galais, turėčiau svarstyti galimybę dirbti tau?

– Nes mums reikia tavęs, Kim. Blekstounams, tavo broliui, kompanijai, kiekvienam mūsų darbuotojui – mums reikia, kad dirbtum su mumis. Nuoširdžiai tikiuosi, kad supranti, jog mano pasiūlymas yra visos kompanijos vadovybės vardu ir tu neleisi praeičiai sužlugdyti Blekstounų ateities.

Kimberli širdis daužėsi it kūjis į šonkaulius. Tas vargšas kvailas lengvai suviliojamas raumenėlis troško tikėti Perinio nuoširdumu, nors smegenys tuo metu čirpavo, kad verčiau jau būtų atsargi dėl jo motyvų.

– Aš jau nebesu dvidešimt vienų metų naivi mergaitė, – prabilo ji stulbinamai ramiu balsu, turint omenyje pašėlusį širdies ritmą. – Neužliūliuosi manęs savo saldžiomis demagogijomis, aš neleisiu, kad pasinaudotum manimi, nes esu Kimberli Blekstoun.

– Pasinaudočiau? – Perinio akys grėsmingai prisimerkė. – Niekada nesinaudojau tavimi, Kim.

– Nemanai, kad suvilioti ir vesti boso dukterį, norint užsitikrinti paaukštinimą…

– Išsiaiškinkime vieną dalyką kartą ir visiems laikams, Kim. Aš troškau tavęs kaip moters, ir troškau taip, kad nebuvo svarbu, ar esi Kimberli Blekstoun, ar ne. O tavo pavardė buvo didelis trūkumas, ir ne vien todėl, kad buvai mano boso dukra, bet ir dėl visų tų sumautų savybių, kurias paveldėjai iš Hovardo.

Tikriausiai ji atrodė ne mažiau pasipiktinusi, nei iš tiesų buvo, nes Rikas šiurkščiai nusikvatojo ir papurtė galvą.

– Juk sakei, kad nenori jokių demagogijų, todėl pabandykime išsiaiškinti kelias tiesas. Esi užsispyrusi cinikė ir per daug pasitiki savimi, kita vertus – tavo smegenys veikia be priekaištų. Aistringas atsidavimas šiam verslui nekelia abejonių, nestokoji nuoširdumo, turi humoro jausmą, o ką kalbėti apie tai, kaip kilsteli smakrą, kai kalbi šventai įsitikinusi savo tiesa. Taip, būtent šitaip, – tyliai tarė įtemptu balsu, kurio tembras sujudino jos kraują. – Ir visai nesvarbu, tiesa tai ar ne. Tvirtai laikaisi savo, ir tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl tavęs siekiau. Neturėjau jokių kitų tikslų – tenorėjau tavęs. Taip, kaip tik įmanoma norėti moters.

Po Riko prakalbos stojo tyla, net spragsinti nuo jo žodžiuose susikaupusios aistros. Šįkart jis nebuvo malonus kerėtojas, slidus oratorius ar auksaburnis meilužis. Šias savo savybes Perinis rodydavo retai, todėl Kimberli taip ir liko priblokšta ir bežadė.

– Tą dieną biure, Hamondo kabinete, – tęsė jis, – sakei, kad geriau jau niekada nebūtum už manęs tekėjusi.

– O tu su manimi sutikai, – pagaliau atgavo amą Kim, jos balsas net virpėjo nuo pajudintų emocijų. – Sakei, mūsų santuoka buvo klaida.

Tąkart jo šaltai ištarti žodžiai lyg ledinė ietis perskrodė jos širdį ir ištaškė į šimtus mažulyčių skeveldrų. Nepermaldaujamas ir šiurpinantis ginčo ir jųdviejų sąjungos finalas.

– Ir buvo klaida, – tiesmukai patvirtino Perinis, vėl ją apstulbindamas. – Vedžiau tave dėl neteisingos priežasties. Maniau, kad metu iššūkį tavo tėvo apgavystei.

– Ką nori pasakyti?

– Per Kalėdas, prieš mums išvykstant atostogų į San Franciską, jis ramiai pasikvietė mane stiklo viskio ir tarė žodį. Žinojo, kad mudu meilužiai – galbūt žinojo visą laiką – ir suvaidino įsiutusį tėvą. Pareiškė, esą jam visai nepatinka, jog mudu slapstomės nuo jo, ir primygtinai pasiūlė: jei noriu tave kedenti, po galais, privalau vesti.

Kaip tai panašu į Hovardą – Kimberli nesugebėjo išspausti nė ketvirčio karato nuostabos. Suprato, kad jų santuokai dirigavo tėvas – nežinojo tik smulkmenų. Tuo metu buvo pernelyg pasipiktinusi, pernelyg sukrėsta ir begėdiškai išduota, kad klausytųsi pasiaiškinimų.

O dabar… dabar bent jau žino, kas paskatino tokį netikėtą Perinio pasiūlymą.

– Tai pagalvojai: kodėl, po galais, nevedus?

– Norėjau parsivežti tave čia, į savo namus, ir turėti kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną. Todėl tikrai pagalvojau: kodėl gi man tavęs nevedus? Buvau šventai įsitikinęs, kad tavo namuose mūsų nesutiks išskėstomis rankomis. Juk Hovardo vienintelę dukterį, Blekstounų turto paveldėtoją, vedžiau Las Vegaso koplytėlėje. Tikėjausi, kad tavo tėvas įnirš.

Tačiau įvyko atvirkščiai – Perinis buvo dosniai apdovanotas, kad ėmėsi iniciatyvos. Jis išlaikė Hovardo Blekstouno testą. Įrodė, kad turi kiaušius.

O Kimberli, jei būtų sutikusi žaisti jų žaidimą, būtų paskirtas antraeilis žmonos ir motinos vaidmuo, kurio ji nė akimirką neapsimetė vaidinanti. Įsiutusi puolė juos abu. O kai Perinis stojo jos tėvo pusėn – išėjo.

– Baigėsi ne visai taip, kaip mes visi tikėjomės, – tarė ji. – Bent jau Hovardui.

– Ypač Hovardui. Jis norėjo, kad grįžtum į Blekstounus , Kim, tik buvo pernelyg išdidus ir užsispyręs, kad pripažintų.

Gal ir taip, bet ji jau niekada to nesužinos. Apgailestavimas ir liūdesys užgniaužė gerklę.

– Dabar tai praeitis. Visa tai jau praėjo. Negalime grįžti atgal ir pakeisti to, ką pasakėme ar padarėme.

– Ne, bet tu leidi, kad ta praeitis paveiktų tavo sprendimą.

– Kodėl neturėčiau?

– Tau spręsti. Bet jei jau kalbame atvirai ir sąžiningai, leisk dar šį tą pasakyti. – Perinis prisimerkė, jo akyse sublizgo pavojingas iššūkis. – Noriu, kad grįžtum į Blekstounus ir į mano gyvenimą. Net jei nepriimsi verslo pasiūlymo, asmeninio tai nepakeis. Šie pasiūlymai tarpusavyje nesusiję.

– O jei atsisakysiu? Ir grįšiu atgal į Naująją Zelandiją?

– Tai manęs nesulaikys.

Kimberli burna staiga išdžiūvo. Širdis daužėsi, bet ji kilstelėjo smakrą ir sutiko ryžtingą jo mėlynų akių žvilgsnį nežengusi atgal.

– Turėsiu tai omenyje priimdama sprendimą.

Perinis linktelėjo galvą pritardamas.

– Taip ir padaryk, – tarė. – Atsakymo norėtume sulaukti iki kitą savaitę vyksiančio valdybos posėdžio.

Kada grįši į darbą? Turiu žinoti vėliausiai rytoj. Jei nerasi manęs, perduok Lioneliui.

Tokią Meto žinutę vakare Kim rado savo telefone – šaltą ir glaustą priminimą, kad Perinis – ne vienintelis vyras, laukiantis jos atsakymo. Negalėdama užmigti ji žingsniavo po erdvią Vokliuso namų tuštumą ir jautėsi kaip niekad vieniša.

Ilgėjosi savo namų Oklende jaukumo… o gal ir ne.

Ir ten būtų viena, neturėtų su kuo pasikalbėti. Pastaruosius dešimt metų Metas buvo jos rezonatorius, bet Kim jautė, kad jųdviejų draugystė daugiau nebebus tokia pat, net jei ji nutartų grįžti į Hamondo rūmus .

Stabtelėjusi prie Sonios kambario durų ji pakėlė ranką, norėdama belsti, bet ir vėl nuleido. Sonia išklausytų, gal net patartų, bet jos patarimas nebūtų nešališkas. Yra dvi pusės – Blekstounai ir Hamondai, o tarp jų žioji nesusipratimų praraja.

Po įtikinamos Perinio kalbos Kimberli labiau nei bet kada troško užlyginti tą bedugnę. Jos pulsas padažnėjo. Jis svaičiojo apie svajonių darbą, pateikė viliojantį pasiūlymą dirbti su Blekstouno papuošalų pristatymo projektu, bet galimybė sutvirtinti sutraukytus šeimos saitus giliausiai krito į širdį.