Jennifer Faye - Šventinis stebuklas

Klara vis dar tylėjo ir Finas ėmė rimtai nerimauti. Neatitraukdamas akių nuo jos susirūpinusio veido jis atsilošė krėsle.

– Kas atsitiko?

– Vakar vakare aš susižadėjau, – ji pakėlė ranką. Ant piršto tviskėjo žiedas su deimantu.

– Sveikinu.

– Ačiū.

– Esu tikras, kad po mūsų kelionės turėsi daug ką suplanuoti…

– Na, hm… toks dalykas, – Klara vėl nuleido akis. – Šį savaitgalį mes ketiname slapčia susituokti.

– Ką? – Ji juokauja? Juk viskas suplanuota. Po dviejų dienų Fino verslo partneriai lauks jo privačioje saloje. – Negali manęs apvilti.

– Labai atsiprašau. Bet Stivas, mano sužadėtinis, jis, hm… padarė man staigmeną ir nupirko lėktuvo bilietus į Las Vegasą.

Finas vos susilaikė neužvertęs akių į dangų. Ar gali būti dar blogiau? Jo planai ir taip gerokai strigo. Dėl to turėjo surengti šį skubų susitikimą. O dabar jo padėjėja, kuria pasitiki, išlekia į Las Vegasą, kad ten ištekėtų ceremonijoje su Elvio antrininku. Tiesiog puiku!

– Negali palikti manęs ant ledo, – Finas pirštais persibraukė plaukus. – Man reikia tavo pagalbos. Šis susitikimas labai svarbus.

– O. Hm… – Klara grąžė rankas.

Jos akyse telkėsi ašaros. Tai nežadėjo nieko gero. Buvo įpratęs, kad Klara visada po ranka, ir tokio scenarijaus nesitikėjo. Tokia padėtis jam nepatiko – turi rinktis tarp darbo ir savo darbuotojos laimės. Juk turi būti koks nors kompromisas.

Šiek tiek pagalvojęs nusileido.

– Jei rasi, kas tave pakeičia, pasiimk atostogų. Bet reikia greitai suktis. Susitikimo atidėti negalėsiu.

Klara išplėtė akis.

– Iš karto to imsiuosi. Šią popietę jau būsiu ką nors suradusi.

Ji išskubėjo pro duris, o Finas liko vienas kabinete svarstyti, kaip atsitiko, kad jo planai apvirto aukštyn kojomis. Paprastai būtų ir pats dalyvavęs renkant laikiną asmeninį padėjėją, bet aplinkybės tikrai neįprastos. Privatų lėktuvą jau dabar rengė rytdienos skrydžiui.

Finas stukseno rašikliu į stalą. Kodėl Klarai būtent dabar prireikė pabėgti ir slapčia susituokti? Žinoma, džiaugėsi dėl jos. Tačiau staigmena jam nepatiko. Na, ir šiaip nemėgo staigmenų, ypač tokių, kurios sujaukia jo planus.

Kaip ir tas vakaras su Hole. Viskas, kas galėjo įvykti ne taip, įvyko – ir dar kaip! Nuo tada, kai praleido naktį kartu, praėjo jau kelios savaitės, bet jis vis dar negalėjo jos pamiršti. Nors sutarė, kad to nuostabaus vakaro pakartojimo nebus, gailėjosi ją paleidęs labiau, nei manė esant įmanoma.

Ir ką ji sau galvojo?

Holė Adams liftu kilo į viršutinį Lockwood International aukštą, kuriame buvo Fino biuras. Kai ten lankėsi aną kartą viskas pakrypo netikėta linkme. Vieną akimirką kalbėjosi apie darbą, o kitą atsidūrė prabangiuose Fino apartamentuose viršutiniame pastato aukšte. Atsiminimai vis dar vertė ją virpėti.

Žvakių šviesa, gardus maistas, šampanas ir saldūs žodžiai – svaiginantis derinys. Ir kai Finas pagaliau užspaudė jos lūpas bučiniu, būtų galėjusi prisiekti, kad jį įsimylėjo. Tarsi viskas kaupėsi nuo pat tos akimirkos, kai jie pirmą kartą susitiko. Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?

Holė netikėjo tokiais dalykais. Tai turbūt susižavėjimas – ir gana stiprus. Ir nors abu sutarė daugiau niekada nesusitikti, jos ramybės oazę darbe staiga apgaubė nerimo aura, nes viskas jai primindavo Finą.

Liftas sustojo ir durys skimbtelėjusios atsidarė. Holė išlipo, giliai įkvėpė ir koridoriumi pasuko link Klaros darbo vietos – Fino biuro. Tačiau Klaros prie stalo nebuvo. Holė pažvelgė į uždarytas Fino kabineto duris. Ją užplūdo déjà vu jausmas, o širdis ėmė pašėlusiai plakti.

Staiga durys atsidarė. Kas ten? Finas?

Tarpduryje išdygo Klara. Holė atsiduso. Link jos pasukusiai Klarai stengėsi neparodyti nusivylimo. Buvo matyti, kad ši gerokai dėl kažko sunerimusi.

– Štai kur tu. Kaip gerai, kad atėjai.

– Kas nutiko?

– Daug kas.

– Baik, negali būti taip blogai.

– Gal tu ir teisi, – raukšlė Klaros kaktoje neišnyko. – Man… Noriu paprašyti didžiulės paslaugos. Ir tikrai suprasiu, jei atsisakysi. Tiesiog nežinau nieko, kas daugiau galėtų padėti. Man turi pavykti…

– Pasakok viską iš eilės, – nuo to laiko, kai susipažino labdaros komitete, Holė laikė Klarą drauge. Ši moteris buvo dosni ne tik žodžių, bet ir darbų.

– Vakar mano vaikinas man pasipiršo, – Klaros veide nušvito šypsena ir ji kilstelėjo kairę ranką.

– Oho! Sveikinu! Labai dėl tavęs džiaugiuosi! – šūktelėjo Holė ir apkabino Klarą.

– Ačiū. Tikra staigmena. Mes kartu daugiau nei penkerius metus. Nė nebesitikėjau, kad jis kada nors pasipirš. Šiaip ar taip, suplanavome ryt skristi ir slapčia susituokti Las Vegase, o tada medaus mėnesį praleisti Napos slėnyje. Negaliu nieko atidėti. Nenoriu, kad jis persigalvotų.

– Nesirūpink. Viskas bus gerai, – Holė džiaugėsi, kad Klara pagaliau sulaukė savo „ilgai ir laimingai“. Tokios rožinės ateities sau nebuvo numačiusi, tačiau tai netrukdė jai džiaugtis kitų laime. – Kuo galiu padėti?

– Žinau, kad daug prašau, bet reikia, kad mane pavaduotum per medaus mėnesį.

– Ką? – Klara nori, kad ji dirbtų Fino padėjėja? Ne. Tai neįmanoma. Finas niekada tam nepritars. Ji turbūt neteisingai suprato. – Tu nori, kad padirbėčiau pono Lokvudo padėjėja?

Klara linktelėjo galva.

– Tai ilgai netruks.

Draugė nenutuokė, ko jos prašo. Absoliučiai nesuvokė. Holė pažadėjo Finui, kad laikysis nuo jo atokiau, o ir jis jai pažadėjo tą patį.

O dabar pasijuto lyg tarp kūjo ir priekalo – arba tesės Finui duotą pažadą, arba padės draugei. Holės širdis nukrito į jos Louis Vuitton batelių kulnus. O, kad galėtų rinktis abu variantus.

Tačiau negali būti gera abiem.

Juk turi būti kokia nors išeitis .

Bet kokia? Holė nenorėjo įskaudinti Klaros. Bet jei nors ir trumpą laiką dirbs Fino padėjėja, abiem bus labai nejauku. Iškils per daug prisiminimų – tokių, kuriuos geriau iš viso pamiršti.

Kaip paaiškinti, kad tai nėra gerai? Niekas nežinojo, kad ji praleido vakarą su Finu. Ir niekada nesužinos.

Holė brūkštelėjo rankomis per sijoną.

– Negaliu staiga persikelti čia dirbti. O mano darbas teisės skyriuje?

Klara maldaujamai žvelgė į ją.

– Jei neramu tik dėl to, aš susitariau su tavo vadovu. Tave laikinai perkelia čia. Bet nesirūpink. Darbas pas poną Lokvudą turi pranašumų.

Holė jau paragavo pono Lokvudo pranašumų ir niekaip negalėjo jų pamiršti, bet buvo tikra, kad Klara kalba ne apie tai.

– Ar kalbėjaisi apie tai su F… hm, ponu Lokvudu?

Klaros akyse šmėkštelėjo nuostaba.

– Taip, viską su juo aptariau ir jis sutinka.

Sutinka? Tikrai? Holė nebepajėgė sugalvoti priežasčių, kodėl tai netinkama mintis. Bet galbūt tai galimybė, kurios ji seniai laukė. Jei Finas pasirengęs priimti ją asmenine padėjėja, galbūt neprieštaraus suteikti jai asmeninę rekomendaciją?

Jau laikas išeiti iš Lockwood International . Ir tarsi koks ženklas, kitoje Fortune 500 sąraše esančioje įmonėje atsirado laisva vyriausiojo teisininko padėjėjo vieta. Apie ją išgirdo iš pažįstamo. Tačiau teisininkas buvo vyresnis ir norėjo panašaus amžiaus padėjėjo su itin aukšta kvalifikacija.

Tai nebuvo Holės naudai, nes ji tik įžengė į trečią dešimtį, o jos patirtis nebuvo itin didelė. Žinoma, tai priklausė ir nuo darbo vietos. Jai tai labai padėtų kilti karjeros laipteliais, o mamai daugiau niekada nebereikėtų grįžti į darbą.