Joss Wood - Kur nuves šis žaidimas

Romanas

Vilnius

2019

Versta iš Joss Wood, One Night to Forever, 2018

© Joss Wood, 2018

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2019

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019

ISBN 978-609-03-0537-9

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Laklina Latimor įžengė tikriausiai į žinomiausią rausvo smiltakmenio pastatą Manhatane, gal netgi visame pasaulyje. Niujorkiečiams jis atpažįstamas kaip Lizdelis: penkių aukštų padūlėjusių plytų namas, kuriame gyveno daugybė Balantainų šeimos kartų.

Šeimos, su kuria, panašu, ją sieja kraujo ryšys.

Laklina mandagiai padėkojo Linkui Balantainui, kai šis paėmė iš jos paltą ir persvėrė ant kėdės, stovinčios prie pagrindinių medinių namo durų su vitražiniais stiklais. Tikėjosi, kad vyras nepastebėjo atspurusios kišenės ar trūkstamos sagos.

Laklina sukryžiavo rankas ant krūtinės, kurią dengė balta palaidinė ilgomis rankovėmis, ir atsispyrė pagundai nusivalyti sudrėkusius delnus į juodus aptemptus džinsus. Visai neseniai sužinojusi, kad yra turtingiausių ir galingiausių pasaulio žmonių juvelyro ir Manhatano legendos Konoro Balantaino nesantuokinė dukra, jautėsi įbauginta. Nors Konoras mirė prieš kelerius metus, jo vaikai dabar ne mažiau įtakingi ir garsūs nei tėvas.

Mergina pažvelgė į Konoro portretą, kabantį ant sienos tiesiai priešais didžiuosius laiptus. Ji paveldėjo tėvo mėlynas akis, šviesius plaukus ir tiesią nosį. Buvo smulkutė kaip mama, plačia burna, bet visa kita tarsi nulietas Balantainas.

– Ačiū, kad atvykai, Laklina. Eime į šeimos kambarį, – pasiūlė Linkas ir parodė, kur link eiti. Tačiau nespėjus pajudėti vėl suskambo durų skambutis.

– Atleisk, tai mano sūnaus auklė, – Linkas atsiprašomai pažiūrėjo į viešnią. Apsisukęs padėjo delną ant naujutėlio raižyto laiptų turėklų polio ir pašaukė: – Šo! Atėjo Rimas.

Linkas atrakino ir atidarė laukujes duris. Laklina išvydo vidun įžengiantį labai aukštą vyrą, kuris iš karto užpildė visą erdvę. Nieko sau auklė, pamanė Laklina. Kol Linkas ir seksualusis nepažįstamasis sveikinosi vyriškai plekšnodami vienas kitam pečius, mergina galvoje sudarė visą sąrašą patraukliausių vyro bruožų: karamelės rudumo plaukai, įdegusi oda, auksiniai plaukeliai ant smakro. Platūs pečiai, siauri klubai, įspūdingas užpakaliukas…

Paprastai ji neatkreipdavo dėmesio į vyrų užpakaliukus, todėl dabar stebėjosi savimi. Vaiskios šviesiai žalios akys sustojo ties Laklinos veidu ir ji akimirksniu pasijuto geidulinga moterimi. Bandė įkvėpti, bet nepavyko, galiausiai nusprendė, kad oras nėra svarbus, kai prieš akis toks vaizdelis. Jautėsi gyva, seksuali, įsiaudrinusi ir spinduliuojanti moteriškumu. Vyras spinduliavo pasitikėjimu ir patirtimi ir, Dieve, vertė ją jaustis nepaprastai energingą.

Tai štai kas vadinama seksualine trauka. Karšta, pulsuojanti, kelianti norą liesti ir dar kartą liesti. Atrodė kaip šių dienų ponas Galahadas [1] Karaliaus Artūro apvaliojo stalo riteris. Pasak legendos, būtent jis rado šventąjį Gralį. , tikras baltasis karys: stiprus, ryžtingas ir pakankamai galingas, kad apsuktų ir viduramžių, ir šiuolaikinių moterų galvas.

Nors jis visai ne jos skonio. Apkritai, kad turėtum kokį nors skonį, turėtum vaikščioti su vyrais į pasimatymus ir užmegzti santykius.

Išgirdusi šauksmą iš viršaus Laklina atitraukė žvilgsnį nuo treniruoto kūno – ką jos akys sau galvoja? – ir pažvelgusi į laiptų viršų pamatė skuodžiantį berniuką. Likus penkiems laiptams berniukas pašoko į orą ir mergina, įsitikinusi, kad nedidelis kūnelis tuoj tėkšis ant grindų, garsiai aiktelėjo. Pasilenkė į priekį, bet dar nespėjus žengti nė žingsnio aukštasis vyras sugavo vaiką ir pasikišo po pažastimi lyg futbolo kamuolį.

Laklina pridėjo delną prie širdies ir užsimerkė. Velnias, ji tikrai galvojo, kad berniukas kris ant medinių grindų.

– Turi liautis taip elgęsis, Šo, – nė kiek nesijaudindamas perspėjo Linkas. Tiesą sakant, iš trijų suaugusiųjų, akivaizdu, tik ji viena galvojo apie kraują, lūžusius kaulus ir siūles.

– Rimai, susipažink su Laklina Latimor, – atkreipė dėmesį Linkas. – Laklina, tai Rimas Džepsenas, senas mano draugas. Dabar jis laiko mano sūnų Šo.

Vyras paleido berniuką ir jųdviejų su Laklina žvilgsniai susijungė. Kambaryje dingo oras. Vėl.

– Panele Latimor.

Gilus balsas su vos juntamu džeržgesiu. Laklina užsimanė sužinoti, koks būtų jausmas, jei žodžiai paliestų jos nuogą odą… Vyras ištiesė ranką, o ji tik įsivaizdavo, kaip šioji liečia jos klubus, suima krūtis. Pajuto, kaip skruostus užlieja lavos kaitra, ir nusuko žvilgsnį nuo plačios tvirtos rankos. Nepasitikėjo savimi liesdama jį. Nerizikuos spontaniškai įplieksti ugnį ir supleškinti Linko koridorių.

– Labas, – tarė nuleidusi žvilgsnį į grindis.

– Labas ir tau. – Tikrai girdėjo jo balse linksmumą. Prisivertė pakelti akis ir… aha, štai ir šypsenėlė. Rimui Džepsenui patinka žinoti, kokią įtaką jis daro moterims. Jis nė trupučio neatrodė nustebęs dėl jos kvailos reakcijos. Paprastai tokia šypsenėlė iš karto atbaidytų, bet dabar veikė priešingai, Lakliną žavėjo jo pasitikėjimas savimi. Netgi viliojo.

Ak, vyruti. Nieko gero. Tiesą sakant, labai, labai blogai.

– Dėde Rimai!

Rimas nusuko žvilgsnį, – ačiū Dievui, nes Laklina jautėsi tarsi prismeigta prie grindų, – ir pažvelgė į Šo, kybantį ant raumeningos rankos. Ak, liaukis, Laklina! It beždžioniukas Šo užkopė viena vyro kūno puse ir įsitaisė jam ant klubo. Mergina stebėjo, kaip vaikas pakelia viršutinę lūpą, norėdamas Rimui parodyti tuščią ertmę burnoje.

– Nebeturiu danties, – sušveplavo Šo.

– Matau, – atsakė Rimas. – Atrodai bjauriai.

– Dantukų fėja pamiršo ateiti, – Šo susiraukė ir rūsčiai pažvelgė.

Už sūnaus nugaros stovintis Linkas užvertė akis. Laklina gal ir nedaug nutuokia apie vaikus, bet buvo tikra, kad kai kas pamiršo palikti pinigų po vaiko pagalve.

– Nepasisekė. Dantukų fėja, kuriai priklauso šis rajonas, šiek tiek tinginė, – tarė Rimas, sugebėdamas išlaikyti rimtą veido išraišką.

– Mama sako, kad dėl to, jog nesusirinkau savo žaislų. Dantukų fėja greičiausiai yra mergaitė, o mergaitėms fėjoms nepatinka netvarkingi kambariai, – Šo kalbėjo pasipiktinęs.

– Gal tikrai taip ir yra.

Laklina nusprendė, kad nėra nieko mieliau, nei stebėti, kaip gražus vyras kalbasi su mažu vaiku. Lengvai galėtų filmuotis televizijos reklamoje ir reklamuojamą produktą parduotų tonomis.