Karen Booth - Viengungio dienos suskaičiuotos

Sara atsargiai nusmaukė berniuko kelnes. Kūdikis turbūt buvo labai pavargęs, nes beveik nesujudėjo. Eidanui užėmė kvapą. Vyras apėjo stalą ir priklaupė ant vieno kelio priešais vaiką. Norėjo įsižiūrėti iš arčiau. Norėjo įsitikinti, kad žymė tikra. Forma ir dydis buvo visai kaip ir jo žymės – maždaug dešimties centų monetos ovalas, pakrypęs į vieną pusę. Tamsiai ruda spalva. Ar tai įmanoma?

– Atsiprašau, – Eidanas ištiesė ranką, norėdamas paliesti žymę, bet iš karto sustojo. – Aš šiek tiek nustebęs.

– Viskas gerai. Jis jūsų sūnus, – Saros balsas buvo mielas ir ramus. Visai ne tokia, kokią Eidanas ją įsivaizdavo perskaitęs laišką.

Berniuko oda švelni ir šilta. Eidanas švelniai užmovė kelnes ir įdėmiai pažvelgė į veidą. Vokai užmerkti, visiškai atsipalaidavęs. Tamsios blakstienos įrėmino akis. Rudi plaukai su šviesiomis sruogomis, reikėjo pripažinti, visai kaip jo. Tik Oliverio plaukučiai bangavosi, o jo buvo stori ir tiesūs. Iš vaikystės nuotraukų Eidanas prisiminė, kad jo plaukai buvo tokie patys kaip ir berniuko. Ar tai įmanoma? Ar tai tikrai vyksta? Ką jis dabar darys? Neturi žalio supratimo, kaip rūpintis vaiku. Pasikeis visas jo gyvenimas. O dar visai neseniai nusprendė vėl apsistoti Niujorke ir rasti vietą savo paties šeimoje.

Oliveris pasimuistė Saros rankose ir staiga atsimerkęs pažvelgė tiesiai į Eidaną. Pažįstama mėlyna spalva pasiekė vyro širdį. Tarsi žiūrėtų į veidrodį. Ak, Dieve. Jis mano.

Viskas nebuvo taip siaubinga. Keista, taip. Bet ne siaubinga.

Nors keista buvo tik Sarai. Eidanas vis dar klūpėjo ant vieno kelio ir stebėjo miegantį Oliverį. Tiesiog neatitraukė akių. Sara stengėsi nukreipti žvilgsnį kur nors kitur, apsimetė besidominti nespalvotomis įrėmintomis egzotiškų vietų nuotraukomis ar Manhatano dangoraižių vaizdu pro langus. Bet pavykdavo vos kelioms sekundėms. Mėlynos vyro akys, gyvos ir veriančios, vėl prikaustydavo žvilgsnį. Sara buvo beveik tikra, kad Eidanas galėtų ją užhipnotizuoti, jei jų žvilgsniai susitiktų ilgiau nei keliems širdies dūžiams. Akis rėmino tamsūs antakiai, tinkantys prie tiesios nosies, o aplink matėsi vos kelios neryškios raukšlelės. Šilta, rusvos it cinamonas spalvos veido oda atrodė puikiai prižiūrėta, tačiau suteikė atšiaurumo. Sara galvojo, koks Eidanas būna, kai nėra toks atsargus. Kažkas, daugiau nei pasitikėjimas savimi, slypėjo ir jo laikysenoje – priminė ypatingų galių turintį žmogų. Nepažeidžiamą. Sara buvo tikra, kad Eidanas Lengfordas elgiasi taip, kaip jam norisi ir kada norisi. Jam nenurodinėjama.

Nieko gero, nes ji kaip tik tai ir ketina daryti. Nuo minčių pulsas pašėlusiai daužėsi, tarsi būtų padauginusi kofeino. Negalima numatyti, kaip Eidanas reaguos, tačiau, sprendžiant iš veido, yra galimybė, kad viskas praeis sklandžiai. Kad ir koks gražus, bet įsitempęs buvo jai įėjus į kabinetą, per pastarąsias penkias minutes, žiūrint Oliverį, akys sušvelnėjo. Visiškai aišku – net ir be rimtų tėvystės nustatymo testo įrodymų Eidanas suprato, kad berniukas jo sūnus.

– Taigi, – pradėjo Sara, atkartodama kalbą, kurią repetavo daugybę kartų. Sunku buvo rinkti žodžius, nes tai reiškė, kad jos laikas su Oliveriu eina į pabaigą. – Ketinau palikti Oliverį su jumis dabar ir apsistoti viešbutyje, kol viską išsiaiškinsime. DNR testas atliekamas greitai. Įrašysime jūsų pavardę Oliverio gimimo liudijime ir aš perleisiu visas globos teises. Mums tik reikia advokato ir kelių dienų, tada dingsiu iš jūsų gyvenimo visiems laikams.

Eidano kaktoje susimetė gili raukšlė ir jis pažvelgė į moterį.

– Iš mano gyvenimo? – Sara taip ir įsivaizdavo Eidano Lengfordo akis, visišką Oliverio atspindį. Per šias tris savaites pamėgo šį melsvą atspalvį. – Jau sakiau jums, kad kūdikio nepaliksite ir neišeisite, – vyras atsistojo ir pasitaisė juodą it anglis švarką, išryškindamas plačius pečius. Palinkęs virš Saros tik dar labiau pabrėžė savo didybę. Lengfordų namų vanduo turbūt kažkuo paskanintas, nes du šeimos nariai, su kuriais jau susipažino, buvo juokingai aukšti. – Regis, bus kur kas protingiau, jei Oliveris liks su jumis, kol viską išsiaiškinsime. Pati sakėte, kad jūs auklė. Esate pratusi rūpintis vaikais. O aš neturiu jokios patirties.

Žinoma, daugelis vienišių, ypač tų, kurie mėgavosi moterų dėmesiu, nebūdavo nusiteikę viską mesti ir staiga imti rūpintis mažamečiu. Bet Eidanas Lengfordas ne daugelis vyrų. Argi jis neturi užtektinai pinigų šiai bėdai išspręsti?

– Buvau auklė. Būtasis laikas. Daugiau ja nebedirbu, – Sara trumpam sustojo parodydama, kad jai sunku apie tai šnekėti. – Turite nusisamdyti kitą. Užrašiau geriausios auklių agentūros mieste telefono numerį. Vienas skambutis ir jie ką nors atsiųs.

– Tai ne tik aš turėsiu dirbti su visiškai nepažįstamu žmogumi, bet ir Oliveris taip pat turės pratintis prie dar vienos auklės?

Bandydamas įtikinti, Eidanas pasitelkė aukštąjį pilotažą, nors atrodė, kad jam tai eilinis pokalbis. Mintis, kad Oliveriu rūpinsis kažkas kitas, slėgė krūtinę, spaudė širdį.

– Esu verslininkė, pone Lengfordai. Turiu grįžti į Bostoną, į darbą.

– Verslas? Koks verslas? – jis tik sekė pokalbio eigą, bet nuo nemalonaus klausimo Sarą nukrėtė šiurpas.

– Siuvu ir prekiauju moteriškais drabužiais. Mes sparčiai plečiamės, vos spėjame vykdyti užsakymus.

– Tokios bėdos geros. Kol užsakovai nepavargs laukti ir nesikreips į konkurentus.

Tikra tiesa. Pusę dienos Sara įtikinėdavo parduotuvių savininkus, kad jų užsakymai tuoj bus įvykdyti.

– Būtent dėl to turiu grįžti į Bostoną. Ir nepamirškite, kad jūsų sūnumi rūpinausi tris savaites. Man laikas grįžti prie įprasto gyvenimo ir leisti Oliveriui gyventi savąjį. Su jumis. – Paskutinius sakinius ištarti buvo sunkiausia, bet tvirtas balsas sustiprino pasitikėjimą savimi. Ji net neišspaudė ašaros. Tikras stebuklas.

Eidanas prisėdo ant stalo krašto ir sukryžiavo rankas. Rankovės aptempė ir išryškino raumenis. Kaip jai susitelkti į argumentus, kai jis blaško ją savo kūnu?

– Sumokėsiu jums už jūsų laiką.

Tai jis visgi žino, kaip bėdas spręsti pinigais. Tik šįkart daro tai netinkamai. Sukilęs juokas iškreipė Saros lūpas.

– Aš neparsiduodu.

– Sumokėsiu jums dvigubai, kad ir kiek uždirbdavote anksčiau.

Sara atsiduso.

– Gerai. Trigubai.

– Jūs prastas derybininkas.

– Darau tai, kad pasiekčiau, ko noriu, – vyras patraukė pečiais.

– Jūsų dėka tapsiu pačia brangiausia vaiko aukle istorijoje. Gaudavau labai gerą atlyginimą, nes dirbau nepriekaištingai.

– Jūs tik padedate man jus įtikinti. Pinigai ne bėda, panele Daltri. Jei Oliveris iš tikrųjų mano sūnus, jis vertas geriausio. Ko gero, kalbame būtent apie jus.

– Nieku gyvu, – moteris papurtė galvą. – Tikrai ne.

Viskas turėjo būti ne taip. Ji privalo pasipriešinti Eidanui Lengfordui, jo turtams ir jo ištreniruotam kūnui.

Oliveris pasimuistė ir pasitrynė akytes, plačiai atsimerkė.

Sara per garsiai šnekėjo. Regis, pietų miegas baigtas. Moteris atsistojo ir norėjo perduoti vaiką Eidanui.

– Štai. Imkite sūnų. Bent jau minutei.

Oliveris atsisakė būti paimamas ir dar stipriau prisiglaudė prie Saros.

– Matote? Akivaizdu, kad vaikas nori likti su jumis. Ar tikrai paliksite kūdikį su nepažįstamuoju?

Sara, apgalvodama tinkamiausią atsakymą, suspaudė lūpas. Žinoma, ji taip nepasielgs. Bet jau kurį laiką ji nuodugniai domėjosi Eidanu, dabar jis jai visai neatrodė nepažįstamas. Tačiau nesiruošė to sakyti. Vadinasi, nebeturi kaip atsikirsti.