Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Mes galėjome padėti, jei būtumėm anksčiau tave pamatę. Turėjai būti suaugęs, kad tave kas nors atvestų pas gydytoją…

Šiaurio išbalęs veidas paraudo iš pykčio.

— Užsičiaupk!

Šiaurys pašoko ant kojų ir pakėlė Gyvatę. Dešine ranka ji apsikabino savo šoną.

— Manai, kad aš noriu tai girdėti? Manai, vis noriu girdėti, kad galėjau būti normalus?

Šiaurys pastūmė Gyvatę urvo link. Ji suklupo vėjyje, bet vyras ją vėl pakėlė.

— Gydytojai! Kur jūs buvot, kai man jūsų reikėjo? Aš leisiu tau pamatyti, kaip aš jaučiuosi…

— Šiaury, prašau, Šiaury!

Iš išsekusių Šiaurio pasekėjų minios prie Gyvatės prisėlino keistuolis, kurį ji vos matė.

— Ji man padėjo, Šiaury, aš užimsiu jos vietą.

Aimanuodamas ir maldaudamas, keistuolis įsikibo į Šiaurio rankovę. Šiaurys nustūmė keistuolį, šis parkrito ir gulėjo nejudėdamas.

— Tavo smegenys supuvusios, — tarė Šiaurys. — Arba galvoji, kad mano tokios.

Urvo vidus žibėjo nuo blankios rūkstančių žibintų šviesos, jo sienos buvo padengtos ledo brangenybėmis. Virš žibintų kyšojo suodinas akmuo raudonomis dėmėmis. Ištirpęs vanduo teškėjo į patižusio sniego balas, kurios driekėsi per visą dugną ir susijungė į upelį. Visur tyškančio vandens garsas buvo labai aiškus. Kiekviename žingsnyje Gyvatei vėl nudiegdavo petį ir ji nebeturėjo jėgų tam jausmui atitolinti. Oras apsunko nuo degančios dervos kvapo. Pagaliau Gyvatė išgirdo kažkokio aparato burzgimą, kuris atrodė labai girdėtas. Garsas smelkėsi jos kūnu iki pat kaulų.

Priekyje tunelis šviesėjo. Staiga jis baigėsi ir atsisvėrė kalvos viršūnės žemuma, ji atrodė kaip vulkano krateris, bet ją tikrai sukūrė žmogus. Mirksėdama, kvailai dairydamasi aplink, Gyvatė stovėjo ledinio tunelio angoje. Į ją spoksojo kitų urvų juodos akys. Virš jos buvęs kupolas formavo pilką, uždarą dangų. Ją smelkiantis šaltis sklido iš didžiausio tunelio ir formavo beveik akivaizdų ežerą, drenuojamą mažesnių tunelių. Šiaurys vėl pastūmė Gyvatę į priekį. Gydytoja matė, juto, bet į nieką nereagavo. Ji negalėjo.

— Leiskis ten. Lipk.

Šiaurys paspyrė virvių bei medienos krūvą ir ji nudardėjo į gilų akmens plyšį kraterio centre. Raizginys išsivyniojo: virvinės kopėčios. Gyvatė matė jų pradžią, bet jų galas kabėjo tamsoje.

— Lipk, — darkart tarė Šiaurys. — Arba numesiu.

— Šiaury, prašau, — staiga sudejavo keistuolis, ir Gyvatė suprato, kur ją siunčia.

Gydytoja juokėsi, o Šiaurys spoksojo į ją. Gyvatė jautėsi, lyg ją užplūstų jėgos, sklindančios iš žemės ir vėjo.

— Ar taip tu kankini gydytoją? — paklausė.

Gyvatė, nerangiai, bet noriai, užlipo ant kopėčių. Viena ranka prisilaikydama, ji leidosi į šaldančią tamsą, nuogais kojų pirštais gaudė kiekvieną virvės juostelę ir traukė ją į išorę, kad turėtų į ką įsiremti. Ji girdėjo, kaip viršuje keistuolis beviltiškai pravirko.

— Pažiūrėsime, kaip jausies iš ryto, — piktdžiugiškai iškošė Šiaurys.

Keistuolio balsą užvaldė siaubas:

— Šiaury, ji nužudys visas sapnų gyvates! Šiaury, ji to čia ir atėjo.

— Norėčiau tai pamatyti, — atsakė Šiaurys. — Kaip gydytoja žudo sapnų gyvates.

Iš sklindančių į sieną besitrankančių kopėčių garsų Gyvatė suprato, kad artėja prie dugno. Nebuvo visai tamsu, tačiau jos akys lėtai prisitaikydavo. Gydytojai teko sustoti, nes ji vėl buvo šlapia nuo prakaito ir drebėjo. Ji ilsino galvą prie vėsaus akmens. Šviežiai apsibraižė kojų pirštus ir kairės rankos krumplius, nes kopėčios kabėjo tiesiai prie sienos.

Kaip tik ten gydytoja išgirdo švelnų šliaužiančių mažų gyvačių šlamėjimą. Įsikibusi į virves, Gyvatė žvairuodama pažvelgė į prieblandą apačioje. Šviesa ilgais, siaurais dryžiais skverbėsi žemyn plyšio centru.

Iš vieno tamsaus kampo į kitą nušliaužė viena sapnų gyvatė.

Gydytoja paskutinius metrus apgraibomis ieškojo kelio ir kuo atsargiau žengė ant dugno, prieš tai nuogu kojos nykščiu patikrinusi, ar ten tikrai niekas nejuda. Gydytoja priklaupė. Akmenis persmelkęs šaltis prasiskverbė į jos kelius, o vienintelę šilumą skleidė iš peties tekantis kraujas. Gyvatė atsargiai ištiesė ranką ir čiupinėjo. Jos pirštai palietė švelnius tyliai nušliaužiančios gyvatės žvynus. Ji darkart ištiesė ranką, šįkart pasiruošusi, ir pagavo kitą sapnų gyvatę. Į jos ranką įgėlė du mažyčiai dantukai. Gyvatė nusišypsojo ir švelniai už galvos laikė sapnų gyvatę, iš įpročio tausodama jos nuodus. Gydytoja prisikišo gyvatę arčiau, kad galėtų ją matyti. Ši buvo pašėlusi, o ne paklusni ir švelni, koks buvo Žaltys. Raitėsi ir trankėsi į Gyvatės ranką; kaišiojo savo mažą trišakį liežuvį gydytojos link, kad paragautų jos kvapo. Bet sapnų gyvatė nešnypštė, visai kaip Žaltys.

Kai Gyvatės akys labiau priprato prie tamsos, ji galėjo matyti visą plyšį ir visas kitas sapnų gyvates, visokių dydžių gyvates, atsiskyrusias, krūvomis, susipynusias, daugiau nei ji kada nors yra mačiusi per savo gyvenimą, daugiau nei jos žmonės iš viso posto galėtų surinkti, jei visi gydytojai tuo pačiu metu parneštų namo visas savo sapnų gyvates.

Vos šiltoje gydytojos rankoje sapnų gyvatė pradėjo rimti. Ant kiekvienos įkandimo žymės atsirado po kraujo lašelį, bet diegimas truko tik akimirką. Gyvatė atsitūpė ir paglostė sapnų gyvatės galvą. Dar kartą gydytoja pradėjo juoktis. Ji žinojo, kad turi susivaldyti: juokas buvo labiau isteriškas nei džiaugsmingas. Bet tą akimirką ji juokėsi.

— Išsijuok, gydytoja.

Atsitrenkęs į akmenis, tamsoje nuaidėjo Siaurio balsas.

— Pažiūrėsim, kaip ilgai tu juoksies.

— Tu kvailys, — linksmai sušuko Gyvatė.

Gydytoja juokėsi iš Šiaurio bausmės linksmumo, jautėsi kaip pasakoje. Ji juokėsi iki ašarų, bet akimirką ašaros buvo tikros. Gyvatė žinojo, kad jei ši kankynė jai nepakenks, Šiaurys ras kitą būdą. Gydytoja šnirpštelėjo, nusikosėjo ir nusivalė veidą į marškinių apačią, nes ji dar turėjo šiek tiek laiko.

Ir tuomet Gyvatė pamatė Melisą.

Jos dukra gulėjo susmukusi siaurame plyšio gale. Atsargiai, stengdamasi eidama nesužeisti sapnų gyvačių arba neišgąsdinti apsivijusių aplink Melisos rankas, gulinčių prie jos kūno, gydytoja pajudėjo dukters link. Sapnų gyvatės atrodė kaip žali ūseliai mergaitės raudonuose plaukuose.

Gydytoja priklaupė prie mergaitės ir atsargiai nuėmė įsiaudrinusias gyvates. Šiaurio žmonės atėmė Melisos chalatą ir nuplėšė kelnes žemiau kelių. Jo rankos buvo nuogos, o batai dingę, visai kaip Gyvatės. Rankos ir kojos buvo surištos virve, kuri nutrynė jos riešus, kai mergaitė bandė išsilaisvinti. Ant jos nuogų rankų ir kojų matėsi kraujuotos įkandimų žymės. Sapnų gyvatė gėlė: jos iltys susmigo į gydytojos audinius ir atsitraukė taip greitai, jog vos spėjo ją pamatyti. Sukandusi dantis, Gyvatė prisiminė keistuolio žodžius: „Geriausia, kai jos gelia vienu metu…“

Savo kūnu Gyvatė atkirto sapnų gyvates nuo Melisos ir kaire ranka apgraibomis atrišo jos riešus. Melisos oda buvo šalta ir sausa. Kai sapnų gyvatės šliaužė gydytojos nuogomis pėdomis bei kulkšnimis, ji kaire ranka apglėbė mergaitę. Gyvatė svarstė, kaip sapnų gyvatės gyveno šaltyje. Ji niekad nebūtų išdrįsusi išleisti Žalčio tokioje temperatūroje. Net ir lagamine jam būtų per šalta: ji būtų jį išėmusi ir šildžiusi savo rankose, leistų jam apsivynioti aplink gerklę.

Melisos ranka lėtai nuslydo prie akmenų. Įkandimų vietose, kurios prisiliesdavo prie audinio ar akmens, kraujas nusitrindavo. Gyvatė sugebėjo užsikelti Melisą nuo šąlančios žemės ant kelių. Mergaitės pulsas buvo sunkus ir lėtas, o kvėpavimas gilus. Bet tarpai tarp įkvėpimų vis ilgėjo ir Gyvatė manė, kad ji išvis nustos kvėpuoti.