Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Sugaukit ją!

Kadangi Gyvatė žinojo, jog tai neįmanoma, tokia mintis jai nešovė. Ji niekad negalvojo apie jokią kitą galimybę, kaip tik grįžti pas mokytojus ir paprašyti atleidimo. Gyvatė liūdnai nusišypsojo. Ji tarė:

— Aš taip toli nepasiekiu. Jos ne iš čia.

— Iš kur?

Gyvatė vėl gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Iš kokio kito pasaulio… — supratusi, ką sako, Gyvatė iškart nutilo.

— Tuomet tu eisi kartu su manimi per miesto vartus, — pasakė Džesė. — Kai aš nukeliausiu pas savo šeimą, jie tave supažindins su kito pasaulio gyventojais.

— Džese, jau dešimtis metų mano žmonės prašo Centro pagalbos. Jie net nenori su mumis kalbėtis.

— Bet dabar vienas iš miesto gyventojų tau įsipareigojęs. Aš tik nežinau, ar mano žmonės priims mane atgal. Bet, nepaisant to, jie tau bus skolingi už man suteiktą pagalbą.

Gyvatė klausėsi tylomis, o galimybės, slypinčios Džesės žodžiuose, intrigavo ją.

— Gydytoja, patikėk manim, — tarė Džesė. — Mes galime viena kitai padėti. Jei jie priims mane, priims ir mano draugus. Jei ir nepriims, jie atsilygins tau. Bet kuri iš mūsų galime pareikšti savo pageidavimus.

Gyvatė buvo išdidi moteris, didžiavosi savo mokslu, žiniomis, vardu. Ją žavėjo ta mintis, kad kaltę dėl Žalčio mirties gali išpirkti ne tik atsiprašymu. Kas dešimtmetį vyresni gydytojai leisdavosi į ilgą kelionę miestan, tikėdamiesi gauti naujų sapnų gyvačių. Jie visuomet atsisakydavo. Jei tik Gyvatei pasisektų…

— Ar taip gali būti?

— Mano šeima padės mums, — tarė Džesė. — Bet aš nežinau, ar jie gali padaryti, kad ir kito pasaulio gyventojai padėtų.

Per karštą popietę Gyvatė ir visi partneriai galėjo tik laukti. Gyvatė nutarė prieš ilgą kelionę iš lagamino paleisti Miglą ir Smėlį. Kai Gyvatė išėjo iš palapinės, ji stabtelėjo prie Džesės. Graži moteris ramiai miegojo, bet jos veidas buvo paraudęs. Gyvatė palietė Džesės kaktą. Gali būti, kad Džesė šiek tiek karščiavo; gal tai buvo dienos karštis. Gydytoja vis dar manė, jog Džesė išvengė sunkių vidaus sužeidimų, tačiau ji vis tiek galėjo kraujuoti, jai netgi galėjo vystytis pilvaplėvės uždegimas. Tuos dalykus Gyvatė galėjo išgydyti. Ji nusprendė kurį laiką netrukdyti Džesei ir palaukus pažiūrėti, ar karštis kyla. Norėdama surasti pavėsį, kur gyvatės nieko negąsdintų, gydytoja patraukė už stovyklos ribų; ji praėjo pro Aleksą, kuris niūriai žiūrėjo į erdvę. Gyvatė sudvejojo, ir jis su nerimu akyse pažvelgė į ją. Tylomis gydytoja prisėdo šalia jo. Aleksas atsisukęs į Gyvatę ir skvarbiai į ją pažvelgė: nuo kančios jo veide nebeliko dieviško grožio, jis tapo bjaurus ir grėsmingas.

— Mes ją suluošinom, ar ne? Meridetė ir aš.

— Suluošinot ją? Ne, žinoma, kad ne.

— Mums nereikėjo jos judinti. Aš turėjau apie tai pagalvoti. Mums reikėjo perkelti stovyklą prie jos. Gal nervai dar nebuvo nutraukti, kai mes ją radome.

— Nervai jau buvo nutraukti.

— Bet mes nežinojome apie jos nugarą. Manėme, kad ji susitrenkė galvą. Mes galėjom jai pakenkti…

Gyvatė uždėjo ranką Aleksui ant dilbio.

— Tai sunkus sužeidimas, — tarė Gyvatė. — Bet koks gydytojas būtų tai pamatęs. Nervai buvo pažeisti jai nukritus. Patikėk manim. Nei tu, nei Meridetė negalėjote jai to padaryti.

Įsitempę dilbio raumenys atsipalaidavo. Nurimusi Gyvatė patraukė ranką. Alekso stipriame kūne slypėjo daug jėgos, gydytoja matė, kaip jis tvardėsi ir baiminosi, kad nepanaudotų savo jėgos pats prieš save. Šioje partnerystėje jis buvo svarbesnis, nei atrodė, gal net labiau, nei pats numanė. Aleksas buvo praktiškas, jo dėka stovykla puikiai gyvavo, jis buvo aukso vidurys tarp meniškos Meridetės ir nuotykių ieškotojos Džesės. Gyvatė tikėjosi, kad jos pasakyta tiesa padės sumažinti Alekso kaltę ir įtampą. Šiuo metu ji nieko daugiau dėl jo padaryti negalėjo.

Atslinkus prieblandai, Gyvatė paglostė Smėlio lygius, spalvingus žvynus. Ji jau nesuko sau galvos, ar deimantinis Smėlis nori, kad jį glostytų ir ar išvis gyvūnas su tokiomis mažomis smegenimis galėjo jausti malonumą. Vėsus pojūtis po Gyvatės pirštais teikė jai malonumo, o Smėlis gulėjo ramiai susirangęs, vis iškišdamas liežuvį. Smėlio spalva buvo šviesi ir ryški; jis neseniai išsinėrė iš savo senosios odos.

— Aš tau leidau per daug valgyti, — švelniai tarė Gyvatė. — Tu tingus padare.

Gyvatė atrėmė smakrą į kelius. Ant tamsių akmenų barškuolės žvynų raštas krito į akis beveik tiek pat, kiek ir albinosinės Miglos. Niekas kitas iš gyvačių, žmonių ar kitų gyvų padarų taip nebuvo prisitaikę prie savo pasaulio.

Nors Gyvatė nebematė Miglos, ji nesijaudino. Abi gyvatės buvo pripratusios prie gydytojos, todėl toli neitų arba sektų paskui ją. Prieraišumo išugdymas ilgai netrunka, bet Migla ir Smėlis grįžtų, kai pajustų rankos trinktelėjimo į žemę sukeltą vibraciją.

Gyvatė atsipalaidavo prie didelio akmens, po galva pasikišo apdarus, kuriuos jai davė Arevino žmonės. Ji mąstė, ką Arevinas veikė, kur jis buvo. Arevino žmonės — klajokliai, auginantys avijaučius ir iš jų pavilnės gaunantys puikios, panašios į šilką vilnos. Norėdama vėl sutikti klaną, jai tektų jų ieškoti. Nors Gyvatė labai norėjo dar kartą sutikti Areviną, ji nežinojo, ar tai bus įmanoma. Jei ji kada nors sugebės pamiršti Žalčio žūtį, susitikimas su Arevino žmonėmis jai tai primintų. Žalčio nebebuvo dėl Gyvatės klaidų ir nesugebėjimo perprasti tuos žmones. Gydytoja tikėjosi, kad žmonės, nepaisydami savo baimės, patikės jos žodžiu ir be jokios priežasties žmonės jai parodė, jog jos prielaidos buvo arogantiškos.

Gyvatė nusikratė depresijos. Dabar ji galėjo pasvarstyti. Jei ji tikrai galėtų nukeliauti su Džese, sužinoti, iš kur sapnų gyvatės kilusios ir pagauti keletą… jei ji atrastų priežastį, kodėl jos nesiveisia Žemėje… tai grįžtų ne gėdydamasi, o triumfuodama, kad jai pasisekė ten, kur jos mokytojams ir ištisoms kartoms nesisekė.

Atėjo laikas grįžti į stovyklą. Ieškodama Miglos, Gyvatė perlipo žemutinį akmenų klodą, dengiantį kanjono angą. Kobra buvo susisukusi ant bazalto.

Šlaito viršūnėje Gyvatė pasiekė Miglą, ją paėmė ir paglostė jos siaurą galvą. Migla atrodė negrėsmingai, nesusijaudinusi, plokščia, siaura galva, visai kaip kokia kita nuodinga gyvatė. Jai nereikėjo galvos plačiais nasrais, kurie būtų pilni nuodų. Kobros gali nužudyti mažais nuodų kiekiais, kadangi jie tikrai stiprūs.

Kai Gyvatė apsisuko, jos akis patraukė nuostabus saulėlydis. Saulė atrodė kaip oranžinė dėmė horizonte, jos purpuriniai ir skaisčiai raudoni spinduliai krito per pilkus debesis.

Tuomet gydytoja pamatė per visą po ja esančią dykumą išsidėsčiusius kraterius. Žemę dengė daug apvalių įlankų. Vienos jų buvo lavos tėkmės paliktame kelyje, jos užtvėrė kelią sustingusioms lavos bangoms. Kitos buvo aiškesnės, jos atrodė kaip didelės žemėje išskaptuotos skylės ir, nepaisant daugelio metų smėlio tėkmės, vis dar puikiai matomos. Kadangi krateriai buvo tokie dideli ir išsidėstę tam tikru atstumu, juos jungti turėjo vienas šaltinis. Jie atsirado nuo branduolinio sprogimo. Karas jau seniai pasibaigė, jis jau beveik pamirštas, kadangi sunaikino visus, kurie žinojo arba domėjosi karo kilimo priežastimis.

Gyvatė nužvelgė nuniokotą žemę ir džiaugėsi, kad buvo toliau nuo jos. Karo pasekmės buvo matomos ir nematomos; jos visada liks Gyvatės gyvenime. Kanjonas, kuriame apsistojo Gyvatė ir partneriai, tikriausiai nebuvo saugus, bet kadangi jie čia ilgai neužsibuvo, didelis pavojus jiems negrėsė.