Бернар Вербер - Angelų imperija

Iš prancūzų kalbos vertė

Virginijus Baranauskas

Turinys

1 Rojaus užkulisiai

2 Kiaušiniai ir žvaigždės

3 Tai, kas yra viršuje

Veronikai

„Išminties pasireiškimo būdai yra trys:

Humoras,

Paradoksas,

Permaina

Danas Milmanas,

pasaulio parasparnių sporto čempionas

1 ROJAUS UŽKULISIAI 1. AŠ MIRŠTU

„Vieną dieną žmogus numiršta.“

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Taigi, aš mirštu.

Viskas įvyko staigiai ir triukšmingai.

Nelauktai. Pasigirdo didelis triukšmas. Atsigręžiau. Lange pamačiau Boeingo 747 (greičiausiai pasiklydusio dėl oro uosto dispečerių streiko) nosį. Pramušęs sienas, jis šliaužė per svetainę, triuškino baldus, daužė mano niekniekius ir artėjo, nekeisdamas kvailos trajektorijos.

Veltui manome esą nuotykių ieškotojai, veltui jaučiamės esą tyrinėtojai, naujų pasaulių atradėjai, vieną dieną neišvengiamai susiduriame su problemomis, kurių įveikti negalime. Kad ir kaip būtų, lėktuvas, niokojantis mano kambarį, — neįveikiama problema.

Viskas įvyko lyg sulėtintame kadre. Daiktams triukšmingai aplink byrant į tūkstančius gabalų ir kylant didžiulėms dulkių bei nuolaužų voliutoms, nuo triukšmo kylant haliucinacijoms, pamačiau lakūnų veidus. Vienas jų — aukštas džiūsna, antras — mažas plikis. Abu nustebę. Turbūt pirmą kartą skraidino keleivius tiesiai namo. Aukštojo džiūsnos veidas iškreiptas siaubo, antrasis apimtas baisios panikos. Nelabai gerai juos girdėjau dėl triukšmo, bet tas, kuris buvo išsižiojęs, staugti turėjo garsiai.

Nusigręžiau, bet įsibėgėjęs lėktuvas, juo labiau Boeingas 747, nesustoja iš karto. Nors tai ir juokinga, užsidengiau veidą rankomis, nutaisiau atgailaujančiojo miną ir stipriai užsimerkiau. Tą akimirką dar vyliausi, jog šis įsiveržimas tėra košmaras.

Tada ėmiau laukti. Neilgai. Gal dešimtąją sekundės dalį, bet ji man pasirodė labai ilga. Paskui smūgis. Galingas antausis mane pastūmė ir, prieš sumaldamas, priplojo prie sienos. Tada stojo tyla ir tamsa. Tokie dalykai visada stebina. Ne vien Boeingų skrydžius kontroliuojančių dispečerių klaidos, bet ir ištikęs likimas.

Nenoriu mirti šiandien. Esu dar per jaunas.

Nieko nebematysiu, nieko nebegirdėsiu, nieko nebejausiu.

Tsss... Tai negerai... Nervinė sistema dar šiek tiek veikia. Galbūt mano kūnas dar „pataisomas“, jei pasiseks, pagalba atskubės laiku, vėl privers plakti širdį, atgaivins vieną kitą žuvusį organą. Ilgai vartysiuosi lovoje ir pamažu vėl būsiu toks, koks buvau. Aplinkiniai kalbės, kad išsigelbėjau per stebuklą.

Taigi, laukiu pagalbos. Ji netrukus atvyks. Bet kur ji? Suprantu. Tokiu metu visur turi būti automobilių spūstys.

Žinau, kad negalima pasiduoti. Mirtis būtų pernelyg didelis pasidavimas. Reikia priversti smegenis dirbti. Reikia galvoti. Apie ką?

Prisiminti vaikystės dainelę:

Kartę padarė mažą laivelį,

Kartę padarė mažę laivelį,

Kuris neplau — plau — plaukiojo tikrai,

Kuris neplau — plau — plaukiojo tikrai...

Kokie žodžiai toliau?

Na va, atmintis irgi pradeda streikuoti. Biblioteka užsidaro.

Mano smegenys nustojo funkcionuoti, jaučiu tai, bet aš... aš ir toliau mąstau. Dekartas klydo. Gali „nebebūti“ ir „toliau mąstyti“. Aš ne tik mąstau, aš puikiai suvokiu, kas vyksta. Viską suprantu. Niekada nebuvau toks sąmoningas.

Jaučiu, kad tuoj įvyks kažkas svarbaus. Laukiu. Taip ir yra. Jaučiu... Jaučiu, kad iš manęs kažkas išeina! Išsiskiria garas. Garas įgyja mano kūno formas. Tampa lyg permatoma mano kopija!

Ar tai mano „siela“? Tas vaiskus „antrasis aš“ lėtai atsiskiria nuo kūno per kaukolės viršų. Bijau ir kartu jaudinuosi. Paskui imu sūpuotis.

„Antrasis aš“ stebi senąjį kūną. Visur mėtosi jo gabaliukai. Ką gi, reikia pripažinti — net radęs labai gerą, dėlionėmis besižavintį chirurgą... kūno nebepataisysi.

Kas gi čia, koks netikėtas pojūtis! Sklendžių. Kylu aukštyn.

Su senuoju kūnu mane dar jungia sidabrinė gija, lyg bambagyslė. Skrendu toliau, o toji sidabrinė gija tįsta.

Kartę padarė mažę laivelį

Kuris neplau — plau — plaukiojo tikrai.

Mažas laivelis tai aš. Mano kūnas plaukia. Aš skrendu. Tolstu nuo senojo aš. Dabar truputį geriau įžiūriu Boeingę 747. Lėktuvas susilamdęs. Matau visą senąjį būstą. Jis panašus į sluoksniuotą pyragaitį: sluoksniai suvirtę vieni ant kitų.

Sklandau virš stogų. Esu danguje.

Bet ką aš čia veikiu?

Esu Paryžiaus antropologijos fakulteto dėstytojas ir manau, jog galiu atsakyti į jūsų klausimą. Galima teigti, kad žmonijos civilizacija prasidėjo tada, kai primatai liovėsi mėtyti mirusius lyg šiukšles ir, priešingai, ėmė dabinti juos kriauklėmis ir gėlėmis. Pirmosios puoštos kapavietės aptiktos netoli Negyvosios jūros. Jų amžius nustatytas iš radioaktyvaus anglies C14 izotopo liekanų ir gali siekti iki 120 000 metų. Tai liudija, kad tais senais laikais žmonės tikėjo, jog po mirties prasideda „magiškieji“ dalykai. Taip pat galima teigti, jog tuo pačiu laikotarpiu atsirado nevaizduojamasis menas, nes tą „magiją “ bandyta aprašyti.

Vėliau pirmąją fantastiką sukūrė menininkai, bandę vaizduoti „pomirtinį gyvenimą“. Jie, beje, turbūt norėjo patys nusiraminti...

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Kažkas traukia mane aukštyn. Paslaptinga šviesa. Pagaliau sužinosiu. Kas laukia po gyvenimo? Kas yra virš regimo pasaulio?

Skrydis virš mano miesto.

Skrydis virš mano planetos.

Išeinu iš Žemės orbitos. Mano sidabrinė virvelė dar labiau ištįsta, pagaliau nutrūksta.

Dabar nelieka jokios galimybės grįžti. Mano gyvenimas Mikaelio Pensono (apskritai žavingo pono), kuris suklydo numirdamas, kūne tikrai baigėsi.

Dabar, kai palieku „gyvenimą“, imu suvokti, kad visada maniau, jog mirtis — tai kažkas tokio, kas ištinka tik kitus. Legenda. Galų gale atsitiko tai, ko galėjau išvengti.

Vieną dieną mirsime visi. Man ta diena šiandien.

Manau, kad po mirties nėra nieko. Visiškai nieko. Manau, kad nemirtingumas pasiekiamas gimdant vaikus, pastarieji pradės savo vaikus ir taip toliau... Būtent vaikai neš per laikę mūsų mažę deglę.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 2. DIDYSIS ŠUOLIS

Žinau, kad nebeturiu iš ko rinktis. Žemė liko tik dulkelė tolumoje. Ten, Žemėje, likusias mano senojo kūno liekanas jau turėjo rasti gaisrininkai.

Keista, atrodo, jog girdžiu jų balsus. „Na, ir avarija! Ne kasdien pamatysi lėktuvą, pramušantį namo sienas. Kaip šioje betono magmoje reikės ieškoti kūnų?“

Tiek to, tai jau ne mano reikalas.

Bet paslaptingoji šviesa mane traukia. Judu savo Galaktikos centro link. Pagaliau jį pamatau. Mirusiųjų žemynas yra juodoji skylė Paukščių Tako viduryje.

Jis panašus į praustuvo skylę, verpetą, verčiantį viską aplink suktis spirale. Prisiartinu. Sakytum, plastanti gėlė, milžiniška orchidėja iš sūkuriuojančių šviesos miltelių.

Ta juodoji skylė traukia viską: Saulės tipo sistemas, žvaigždes, planetas, meteoritus. Ji traukia ir mane.

Prisimenu mirusiųjų žemyno žemėlapius. Septyni Dangūs. Artėju prie... Pirmojo Dangaus. Tai mėlynoji kūgio formos zona. Ten patenkama per žvaigždžių putas.

Kiekvienais metais Žemėje gimsta milijonai žmogiškųjų būtybių, Tonas mėsos, vaisių ir daržovių jos paverčia tonomis ekskrementų. Būtybės juda, dauginasi, paskui numiršta. Nieko ypatinga, bet tai ir yra mūsų egzistencijos prasmė. Gimti. Valgyti. Judėti. Daugintis. Dvėsti.