Pietaris Vincas - Keidošių Onutė

Vasarinės saulės karšti spinduliai, prasiveržę per lapus grūšių 1 1 grūšia (brus.) – kriaušės medis. [przypis edytorski] suaugusių Keidošiaus sodne, apšvietė žemą namo sieną, prasimušė pro langą ir viduryje gryčios nutįso ilgais dulkių smūgiais, kol neatsimušė į kelius Keidošiaus, sėdinčio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. Žalia, medžių lapais išblaškyta, šviesa nudažė žaliokai gryčios vidų, priduodama viskam nepaprastą spalvą. Vienok, vis tiek matyt buvo, jog abudu Keidošių, pats ir pati 2 2 pati – žmona. [przypis edytorski] , da neseni žmonės. Pats, kokiais šešiais metais vyresnis už pačią, rūkė pypkę, atsirėmęs pečiais į sieną. Pati meldėsi, tolydžio vikriais pirštais leisdama žemyn rožančiaus žirnelius. Balti, kaip tošis 3 3 tošis – viršutinis beržo žievės sluoksnis. [przypis edytorski] , jųjų marškiniai liudijo, jog tai šventa diena, nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuose namuose laike popietinio darbymečio, kurs vienas Lietuvoje ikvaliai aiškiai šventę ženklina.

Ant nuskusto pailgo Keidošiaus veido, jo mėlynose akyse ir visame apsėjime žymu buvo lyg kokia nelengva mislis kvaršinanti galvą, lyg koks rūpestis. Dešinioji vyro ranka tolydžio ką nors veikė: tai bruslotą 4 4 bruslotas – liemenė. [przypis edytorski] taisė, tai iš brusloto kišenės kceibibj ėmė krapštyti pypkę ir taip karštai krapštė, lyg tartum mislies 5 5 mislis (brus.) – mintis. [przypis edytorski] išrišimas gulėjo aut dugno pypkės ir tiktai ji reikėjo iš tenai iškrapštyti. Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir būtų buvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo.

Tuo tarpu Keidošienė pabaigė rožančių. Ką patėmijęs 6 6 patėmijęs – pastebėjęs. [przypis edytorski] vyras, užvožė antvožu pypkę ir ištraukęs cibuką 7 7 cibukas (brus.) – kandiklis. [przypis edytorski] iš burnos, padėjo ant lango. Turbūt jis ir laukė tik pabaigiant melstis pačią, nes padėjęs pypkę net atsikrunkštė 8 8 atsikrunkšti – atsikosėti. [przypis edytorski] , kaip ir ant ilgesnės šnekos rengdamos. Bet jam dar neprisirengus Keidošienė jau užklausė jo:

– Turbūt tu nori man ką sakyti?

– Tai matai, pačiut, aš norėjau taves paklausti, ką darysime su Vincu, – pratarė Keidošius, – ar leisime jį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?

– Kažin, kaip būtų geriau – atsiliepė žmona, ir patylėjusi pridėjo:

– Malonu būtų, kad vaikas taptų kunigu, malonu būtų, kas jis mums akis nušviestų, kad už dūšias 9 9 dūšia (lenk.) – siela. [przypis edytorski] pasimelstų… Bet jeigu jis pramokęs padaro taip, kaip daugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuo kunigystės…?

Matai, motin, aš ne apie tai kalbu, kuomi jis turi būti: ar kunigu, ar taip kokiu nors viršininku. Aš tik tavęs klausiu, kurį sūnų tu norėtum palikti ant namų gaspadorium ir kurį taikintum i šalį leisti?

– O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?

– Pagal mano numanymą, leisti į šalį ir leisti į mokslą, tai vis viena. Nes leisti po senovei kur nors į namus i svetimą svietą nesinorėtų. Namuose dabar sunku gyventi ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai…

– Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargų nesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela ak klausytis barančio kunigo ant vaiko, kaip aną nedėlią 10 10 nedėlia (brus.) – sekmadienis. [przypis edytorski] prabaščius barėsi ant mokinančio vaiko… Skaudu širdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirštais bado kunigas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!…

– Ta tūri ant mislies Vincę Vincą, kaip matau?

– Taigi!

– Na! Šitą vaikiną, motin, tai ir nesupaisysi. Mūsų prabaščius ant jo šunis karia. Dešrių kunigas laiko jį už velnią… Bet paklausyk, ką kiti apie jį kalba. Aš ne per seniai buvau rėdybos 11 11 rėdyba – administracija, valdyba. [przypis edytorski] mieste ir tenai teko man netikėtai išgirsti kunigų kalbą apie Vincę Vincą; tai kad žinotumei, visai kita. Gird, tik kvailas, nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. Jis, gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas iš tų vyrų, kurie mato toliaus už kitus, atmena dugiaus ir atmindami rodo kelią kitiems, kur eiti, kad išsisaugotų nuo didelės nelaimės arba ir amžinos prapulties.

– Na, argi gali būti, kad taip apie jį kunigai kalbėtų?

– Taigi matai. Dviem jis brudas 12 12 brudas (brus.) – čia: niekam tikęs. [przypis edytorski] , o kitiems geras. Būk rėkia: „Velnias, bedievis!”, kiti sako: „Vyras!”. Supaisykite dabar!

Nutilo abudu valandėlei. Tyku ir ramu pasidarė visuose namuose. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuose smūgiuose saulės spindulių ir ant aslos, apšviestos saule, bėgiojo šėšėliai lapų, pučiamų lengvo vėjo. Pirmutinė atsiliepė vėl Keidošienė.

– Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Bet gana poros peikiančiųjų, kad suterštų žmogų. Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slenkte slenka. Tiesa, jog niekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darbo arba piktinančio apsiėjimo. Vienok viso to mažai. Apskelbia, kaip šunys, ir nekalčiausią žmogū užpuola; dėl to arba reikia juos išsilenkti, arba drūtą lazdą turėti, kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenka. Ne, neužtenka!

– Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieiti 13 13 apsieiti (lenk.) – pasielgti. [przypis edytorski] . – Vienam, žiūrėk, kaip ir nesmagu. – Kalbėjo Keidošius, keldamas nuo suolo. – Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislyk gerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. – Kolaik 14 14 kolaik – kol, kolei. [przypis edytorski] rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukė mergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaito kaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.

– Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! – linksmai prie motinos pribėgusi šūktelėjo. – Man parvežė jisai porceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną…

– Vis tai gerai, Onute! – pratarė Keidošienė, glostydama gluotną 15 15 gluotna – lygi, daili. [przypis edytorski] dukters galvutę, – niekai tiktai, jog ant to Vincų Vinco prabaščius baras.

– Ogi, kažin, dėl ko jis baras?

– Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į Maskoliją 16 16 Maskolija – Maskva, bet turima omenyje – Rusija. [przypis edytorski] iš kelio paklydo.

– Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo po Maskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl gi ant jo prabaščius nesibara?

– Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamas paklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiais susidėjo, tai jis ir paklydo.

– Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio su ruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kad jau ir paklydo?

– Et, jau, Onute, kalbi niekus!… Prabaščius ne už tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik už tai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.

Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žinios pasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nes paklausė motinos:

– Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą… Turbūt per kur nors pripučia žmogui?… Prabaščiui da, gal jis išsisuko?