Pietaris Vincas - Keidošių Onutė

– Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištų uždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė. Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savo laikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokių darbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime, tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galite pasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškai ir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalauja prašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duoti jiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esame vargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus: ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai mes skurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gauti tas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų. Francijoje 50 50 Francija (lenk.) – Prancūzija. [przypis edytorski] praščiokai dirba karūnas ir turi nemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkus 51 51 adynininkas – laikrodis. [przypis edytorski] , Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos prie darbų nelinks?

– Bet, susimildami, – pratarė vėl Škeredelnikutis, – kuo esa kalti lenkai?

– Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti, jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui, o ne inteligentui. —

– Kaip tai vaikiškas? – rūsčiai paklausė užgautas vaikinas.

– Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmė lenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.

– Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jau paskui sakykite, kad tai taip.

– Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man, kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuo Liublininės unijos 52 52 Liublininė unija – Liublino unija, 1569. [przypis edytorski] , kada paskutinai susiliejo lenkai su Lietuva?

– Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų; nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų, kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.

– Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokį universitetą uždėjo lenkai Vilniuje?

– Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvo lenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas gi uždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?

– Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kas dabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?

– Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.

– Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžia draudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? —

– To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustų lietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūs visame kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visame. Tik lietuvišką kalba, kaipo nekultūriška (neišdirbta moksliškai), atsiliko ir kaipo netinkanti buvo pamesta per savuosius, o dabar jūs visame kaltinate lenkus… Jūs tik priežasties ieškote purvais mesti ant viso lenkiško, mat, dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiškas persekiojamas, dergiamas…

– Pavėlykite, jūs ne tą užimate kalbėti; pabaikime vieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.

– Tai, ką čion da kalbėti!

– Bet pavėlykite – pratarė ir kunigas, tegu jis pabaigia.

– Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to, jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?

– Pavėlykite, o darodymai rasis – atsakė Vincų Vincas.

– Na, gerai, raskite!

– Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? – atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.

– Kur neatsiminsi brudo – prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.

– O kas tai buvo do per „nota-lingva“?

– Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitaria lietuviškai, tai jam rėždavo linija 53 53 linija – liniuotė. [przypis edytorski] į delną, kad net ranka sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį 54 54 šunbranktis – valkata, bastūnas. [przypis edytorski] , su parašu „nota linguae”.

– Mūsų iškaloje 55 55 iškala (sl.) – mokykla. [przypis edytorski] buvo ne taip, ne lentutę ant kaklo kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį – pridėjo Keidošius.

– Na, o ar mušdavo į delną su linija? – paklausė Škeredelnikutis.

– Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tik tris sykius… —

– Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jog tokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patys žmonės samdydavo tokius mokytojus.

– Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje – ant šito atsakė Keidošius.

– Šito ginti negali. – pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, – mano dėdę kunigą du sykius klasos plakė už lietuvišką kalbą. —

– Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo sau laisvę, – ginčijo Škeredelnikutis.

– Ir tai netiesa, – traukė toliau Vincų Vincas. – Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.

Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas mus Lietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, paliepta buvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite, kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžia persekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikia parodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęs už gerklės, smaugė?

– Nagi, nagi parodykite da? – piktai šypsodamas pritarė lenkstudentis.

– Gerai. – Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jų pabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus (kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vieta tekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam? Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kad tik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada ir pačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?

– Tiesa ir tai – atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamas gimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbus girdėjau.

– Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampo valdžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes, tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaip urėdninkai, taip sūdžios 56 56 sūdžia (brus.) – teisėjas. [przypis edytorski] , taip visi viršininkai grynai lenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų. sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, ir pakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmis ne taip daug buvo.

– Na, tai kas gi iš to? – atvertė Škeredelnikutis.

– Štai kas! – Tame, jog mes dabar vargstame, jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia. Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.

– O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?

– Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitas klausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulas šlubas, tai da tai nežinklina 57 57 neženklina – čia: nereiškia. [przypis edytorski] , kad aš jiems dviem kojas išsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti. Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taip ilgą ginčą teko kelti. Dėl to…

Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęs nuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.

Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum, nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilo vėl žolės – parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratę nuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei, tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.