Pietaris Vincas - Keidošių Onutė

Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuo motinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.

Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjo svarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti. Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvo pavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus ant jo barėsi. Po vakacijų 17 17 akacijos (lenk.) – atostogos. [przypis edytorski] Keidošių sūnus Vincas dėl to atsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis. Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas, su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuose voratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvo suaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškais žaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapo Onutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą jos linksminantį puikią vasaros parėdą 18 18 parėdas – apdaras, apsirengimas. [przypis edytorski] , o šiaurus šaltis kada rūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimą 19 19 ruimas – tuščia vieta. [przypis edytorski] gryčios.

– Mamule, leisk ir mokytis! – prašės sykį Onutė motinos.

– Ugi jau ir tu nori mokytis? – paklausė motina mesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.

– Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, – atsakė Onutė. – Mokslinyčioje 20 20 mokslinyčia – mokykla. [przypis edytorski] esti daug mergaičių; su jomis gali pasibovyti 21 21 pasinovyti (lenk.) – pažaisti. [przypis edytorski] , pasišnekėti…. Andai pasakojo Bernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.

– Ji, Onute, namie mokinasi, – atsakė motina. – Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokyti melstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia, ar leis, ar neleis.

– Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!

– Gerai, gerai dukrelė, – aš pašnekėsiu su tėvu.

Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apie Onutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.

Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigo kamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosius kalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie Šventojo Rašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamas kunigui gražiai lietuviškai…

Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių, bet ir raštu.

– Keidošiau, – pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. – kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet ir išmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kiti sektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —

– Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, – tas atsakė, – bet ne viskas yra mano valioje.

– Tiesa, tiesa, – perbraukė Keidošių vienas iš vežėjų kalėdos, Škeredelninkas, – ne viskas tėvų valioje. Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus, o vaikas paklydėlis, bedievis

– Cit, Šzkerdelnike, – sutramdė kunigas jį gi, – neapkalbėk vaikino! Svietas tankiai 22 22 tankiai – dažnai. [przypis edytorski] neteisingai žodį numeta ant žmogaus. Jeigu nori šnekėti ką piktą ant Vincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktus jo sodžius.

– Ką čia, kunigėli, da rodyti, – jis visiems žinomas bedievis…

– Aš, vaikeli, – atsiliepė nesiliaudamas kunigas, – ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl to liaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksiva 23 23 susipyksiva – sen. forma nuo susipyksime. [przypis edytorski] .

Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė, bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo už Vincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedą 24 24 susietas (brus.) – kaimynas. [przypis edytorski] ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausė ir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apie šitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą, gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateros 25 25 kvatera – butas. [przypis edytorski] . Dabar vienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavo į miestą mokytis.

Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus, ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet iš teisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labai džiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčią pabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.

– Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! – kalbėjo moteriškė, – aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.

– Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo ir dovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? – klausė Motiejus.

– Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laiką širdis nerimstanti buvo.

– Na, cit, motin, – pratarė Keidošius, prisidėdamas prie šnekos. – Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikas pradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar po tavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda man rūpėti, – sveikata jos ne per virš dikta 26 26 diktas (vok.) – tvirtas, stiprus. [przypis edytorski] .

– Tiesa, – atsakė į šitą ir Keidošienė.

– Taigi matai, – traukė toliau Keidošius, – leisi dabar ją prie darbo baisu – bematai apsirgs ir ant viso amžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.

– Tai, tėvai! – atvertė Keidošienė, – prie namų visokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnį kokį darbą.

– Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bematai ir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kur paskui dėsi, kaip gaus įžodį 27 27 įžodis – įtarimas, apkalba. [przypis edytorski] ?

Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi; didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutinių gadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgis žmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą, dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta – ikšiolei nežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų 28 28 hypoteza (lenk.) – hipotezė, prielaida. [przypis edytorski] , tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.

Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikos metų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties, arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčią vertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino save viltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmai kitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka, taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgų nepribuvo.

– Palauk, mama, – ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, – ateis laikas, atsiras ir vėkos 29 29 vėkos – jėgos. [przypis edytorski] .

– Bet dabar, dukrele, kaip būti? – klausė motina savo žarų. – Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata…

– Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.

– Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jau tu miesto mokslinyčią pabaigei.

– Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinės ulyčios 30 30 ulyčių (sl.) – gatvė. [przypis edytorski] mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų: mezgimo, išsiuvinėjimo… O aš, mamule, da gal ir visokio virimo pramokčiau.

– Ar ji brangiai už tai ima? – paklausė Keidošienė dėbtelėjusi akimis ant Onutės.