Dorothy Koomson: Ledų mergaitės

Kas jos įsivaizdavo esančios, kad galėjo man pasipriešinti? Man! Rengiausi duoti tai porelei tokią pamoką, kad jos kol gyvos neužmirštų. Ir ketinau vieną priversti žiūrėti, kol kita mokysis.

Man pavyko apsiversti ant pilvo, bet skaudėjo velniškai. Tikrai reikėjo gydytojo pagalbos, kol nepraradau daugiau kraujo. Atsirėmiau rankomis į grindis, įsikibau į kilimą nagais ir pasistūmiau į priekį. Pavyko – pajudėjau. Nors nedaug, bet jau buvau šiek tiek arčiau telefono. Netrukus atvyks pagalba. O kai jau atsidursiu ligoninėje, apgalvosiu viską lėtai, aiškiai ir blaiviai. Rasiu, kaip nepriekaištingai jas nubausti.

Staiga pamačiau ją, stovinčią tarpdury ir žiūrinčią į mane. Iš jos išraiškos galėjau suprasti, bet niekad net nemaniau. Tik ne ji, bet kas, tik ne ji.

Marlena?

– Kaip tu įėjai?

Akivaizdu, ji užsuko kaip visad aptarti „palik mane ramybėj, kitaip...“, bet dabar tai buvo nesvarbu. Ji buvo čia ir galėjo iškviesti man pagalbą.

– Aaaa, – sudejavau, užkliudęs šoną, tikėdamasis, kad taip greičiau praeis skausmas. – Nekreipk dėmesio, nežiūrėk, – žiopčiojau. – Tik iškviesk man greitąją.

Ji stovėjo nejudėdama ir netardama nė žodžio. Visiškai ramiai žiūrėjo į mane. Galimas daiktas, buvo priblokšta, išvydusi tiek kraujo.

– Marlena! – surikau stengdamasis ją išjudinti. – Telefonas. Jis ten, prie lango. Iškviesk man greitąją. GREIČIAU! MARLENA! GREIČIAU!

Ji linktelėjo galvą, ir tada ta kvaila kalė nuėjo prie sofos. Nieko keista, kad išsiskyriau su ja. Neįstengia suvokti, kas liepiama. Nė man nepavyko įkrėsi jai nors kiek proto.

– Ne prie sofos. Prie lango. Prie lango, – liepiau jai.

Nemačiau, ką ji daro, todėl kaukdamas iš skausmo pasiverčiau ant nugaros ir pamačiau, kaip ji vėl eina prie manęs. Rankoje laikė mano peilį. Tada suėmė jį abiem rankom ir iškėlė sau virš galvos.

– Ką čia dabar darai? – paklausiau, nors ir taip buvo aišku.

– Sudie, Markai, – tarė ji.

– Marlena?! Marlena! – šaukiau.

Negalėjau pajudėti, negalėjau jai sukliudyti, nes negalėjau pajudėti. Nebeturėjau jėgų. Kartą taip pasakė ji. Mums skiriantis ji norėjo gauti visišką Džeko globą ir melavo kaip užsukta, tada papasakojo teismui, kad aš paėmiau ją jėga. Aš, jos vyras, paėmiau ją jėga! O kai mano advokatas visai teisėtai paklausė, kodėl gi ji nesigynė, ji atsakė: „Negalėjau pajudėti. Nesukliudžiau jam, nes negalėjau pajudėti. Tarytum visai nebūtų likę jėgų.“

– Padarysiu taip, kad Džekas galėtų tave prisiminti tik kaip gerą žmogų, – pasakė ji. – Ne kaip padugnę, smurtautoją, niekšišką žagintoją, koks ir esi.

– Marlena?! Mar...

Man bjauru, kad numiriau apsiašarojęs ir tardamas jos vardą. Jos vardą. Po visų tų mergyčių, kurios mane dievino per tiek metų, ji viena buvo šalia, kai mirtis mus išskyrė.

Visiškai čia pat už jos žiūrėjau, kaip ji pasilenkia ir išsitraukusi iš kišenės nosinaitę nuvalo peilio kotą. Nutrina visus įkalčius, kad ji čia buvo ir ką padarė.

Bet ji nepasistengė. Visad jai sakiau, kad nesistengia – ji truputį paliko. Plotelį, kur palietė Popė. Mačiau praeitį, dabartį, ateitį – bet kam? Man dabar to nebereikėjo. Mačiau, kaip Popė bus apkaltinta, nuteista. Mačiau, kaip Popė galvos, jog tai padarė Serina, o Serina manys, kad Popė. Bet niekam, net Popei su Serina, neateis į galvą paklausti Marlenos, ar ne ji mane užmušė.

Marlena būtų prisipažinusi, jei tik kas nors būtų pasirūpinęs jos paklausti. Tokia silpna, ji būtų išsidavusi. Bet niekam tai nerūpėjo, nes visi įkalčiai rodė Popę ir Serinos pagalbą. Policija tik paklausė, kur ji buvo žmogžudystės vakarą. Ir ji pasakė. Papasakojo, kad ėjo pas mane pasikalbėti, kad palikčiau ją ramybėje, o aš neatidariau, kai ji beldė. Ir tai buvo tiesa. Ji pasakė, kad tada grįžo namo. Kažkas net prisiminė ją vykstančią devintos valandos Birmingamo traukiniu. Tada jau buvo mane nužudžiusi, bet tai žinojo tik ji pati.

Marlena nušluostė durų rankeną ir pasitikrino, ar neįsistojo į kraujo balą. Ji nepamiršo net nutrinti pirštų antspaudų nuo atsarginio rakto ir padėjo jį atgal po kilimėliu. Ji vis žvalgėsi, atrodė gana rami, turint galvoje, ką dabar padarė. Gal ir tiesą ji pasakė teisme. Gal aš ją ir palaužiau. Gal gyvendama su manimi ji pavirto visai nebeatpažįstama būtybe. Aš tai tikrai jos neatpažinau. Ji taip ir nežvilgtelėjo į mane. Tik įvykdė tai, atsitraukė atgal ir net nepatikrino savo rankų darbo, nežvilgtelėjo į mane atsisveikinti paskutinį kartą. Bet tai ir visai suprantama. Jei būtų žvilgtelėjusi, būtų nebepajėgusi išeiti. Būtų kvietusi policiją ir prisipažinusi. Ji visad manė, kad neprisipažino, nes nenorėjo palikti Džeko.

Galėjau matyti, kas bus paskui, ir mačiau, kaip ji leis apkaltinti Popę. Iš pradžių ji samprotavo taip – Popė nekalta, jie išsiaiškins. Kai Popę nuteisė, ji save ramino – Popė ne motina, jai nereikia rūpintis vaiku, vadinasi, ne taip ir svarbu, o jeigu ji pati turės sėsti į kalėjimą, Džeko gyvenimas bus sugriautas – sužinos, kad motina nužudė jo tėvą, be to, niekad daugiau jo nepamatys laisvėje, nebent kai jis jau bus suaugęs.

Atvirai kalbant, ji buvo bailė. Išsigando kalėjimo, išsigando, kad iki gyvenimo galo vaikščios su žmogžudės etikete, o labiausiai bijojo, kad Džekas ims jos nekęsti už tai, ką ji padarė.

O ką ji padarė, ta kvaila karvė, – netyčia įvykdė nepriekaištingą žmogžudystę: nužudė ji, o buvo suimta, teisiama ir už tai gavo nuosprendį kita.

Galiausiai ėmiau didžiuotis, kad tai ji mane nužudė. Nes ji niekad daugiau nebeužmigs. Kiekvieną mielą naktį visą likusį gyvenimą ji prabus apsipylusi šaltu baimės prakaitu. Visą likusį gyvenimą ji nuolat dairysis per petį, ar jos nesusekė. Ji visad girdės, kaip tą paskutinį kartą ištariau jos vardą, ir nuolat jus, kaip šleikštu, kai kūnas priešinasi smingančiam į jį peiliui.

Marlena manė – nužudydama atsikrato manęs, tačiau iš tiesų įvyko atvirkščiai. Ji padarė taip, kad persekiočiau ją amžinai.

dėkoju...

Norėčiau padėkoti visiems, kaip nors susijusiems su romanu.

Savo šeimai. Nuolat auganti, visad nuostabi – ačiū jums už nuolatinę meilę ir paramą.

Savo vadybininkams. Antai ir Džeimsai, jūs tikri Daimondai Gizeriai, tikri šiuolaikiniai didvyriai. Beje, Antai, nepykstu dėl to straipsnio laikraštyje.

Savo leidėjams. Džo, Džene, Karolaina, Ema, Nikola, Kirsten ir visi kiti, ranka rankon triūsę, kad „Ledų Mergaitės“ atsidurtų lentynose. Ačiū jums, ačiū, ačiū.

Savo draugams. Jūs žinote, kas man esate, žinote, kad didžiai jus myliu.

MK2. Palengvinote man knygos rašymą.

Tau, skaitytojau. Dėkoju tau, kad radai laiko perskaityti mano knygą. Tikiuosi, kad ji tau patiko.

Ir tau, G. Ačiū, kad esi.