Dorothy Koomson: Šokoladinis pabėgimas

– Taip.

– Tikėjausi, manau, viliuosi, kad pabūsi mano pamerge.

Ir kokių tik nėra šokoladų toje mūsų planetoje?

– Nemanau, kad ta mintis gera, – sakau garsiai.

– Ką gi. Gal ir negera. Gregas sakė, kad dabar jūs su Rene abi direktoriaujat ir kad tu šiais metais pradėsi studijuoti režisūros magistrantūroje.

– Ak, supratau. Tu atėjai čia man pasakyti, kad tam esu per stora, per šlykšti ir per silpna.

Ji, lyg apimta tylios agonijos, užsimerkia.

– Atsiprašau, – sako ir vėl pažvelgia į mane. – Labai labai labai atsiprašau. Dėl visko. Dėl to, kaip su tavimi elgiausi, kad bandžiau išskirti su Gregu. Net tądien, kai atėjai su manimi susitikti, elgiausi kaip karvė. Dėl visko, ko pridirbau pati, stengiausi apkaltinti tave. Nežinau, kaip man išvis atėjo į galvą, kad galima pateisinti, ką tau padariau. Labai labai gailiuosi. Net nesupratau, kiek tau prikiaulinau, kol neišbraukei manęs iš savo gyvenimo. Dar stebiuosi, kaip taip ilgai su manimi prasivalkiojai.

– Na, gerai, – tariu. – Gal ir man apie save su Gregu reikėjo pasisakyti anksčiau.

Tada būtum galėjusi viską anksčiau sugriauti.

– Kad būčiau galėjusi viską anksčiau sugriauti? – pasitikslina Dženė.

Nesusilaikau nešyptelėjusi.

Dženė irgi nusišypso.

– Taip ir pagalvojai, ar ne? – Jos šypsena dingsta. – Deja, tai tiesa. Jei kalbėčiau atvirai, turėčiau pasakyti, kad dėl tavęs su Gregu turėjau įtarimų. Kad kažkas tarp jūsų įvyko, supratau gimtadienio vakarą, nes abu taip keistai elgėtės, bet pamaniau, kad gal jis tave mergina ar ką. Todėl ir surengiau tą aklą pasimatymą ir vis kalbėjau, koks Gregas niekšas. Tikėjausi, kad tu atšlysi, bet ne, judu buvote artimi kaip visada. Net dar artimesni. Todėl ir pamelavau apie jo kibimą prie manęs, bandžiau pakirsti tavo pasitikėjimą. Tik taip galėjau susigrąžinti tave į savo gyvenimą. – Ji atsidūsta. – Aš jaučiau, kad slysti man iš rankų. Taip ilgai buvau tavo gyvenimo ašis. Metų metus rūpinaisi manimi, visi kiti užimdavo tik antrą vietą, bet staiga aš pasidariau nebe pirmoji. Spėju, kad dėl Grego. Taip buvo ir su mama – kai tik susirasdavo naują draugužį, aš jai neberūpėdavau. Ja galėdavau pasidžiaugti nebent savaitgaliais. O anksčiau su tavim visuomet sutardavome. Aš tau būdavau svarbiausia, net kai draugavai su Šonu. Iš tavęs aš gaudavau tokią beatodairišką meilę, kokios gyvenime nebuvau patyrusi. Kai artimai susidraugavote su Gregu, tu pasikeitei – vis daugiau dėmesio ir rūpesčio skirdavai jam. Judu viską darydavot kartu, darydavot tai, ko aš negalėjau daryti: pietaudavot, kur nors eidavot darbo dienos vakarą. Tau akivaizdžiai rūpėjo jis, o man tai nepatiko. To negalėjau pakęsti. Tą vakarą viešbutyje persigandau. Kai pasakėt, kad gyvensit kartu, supratau, kad dabar galas. Mes niekada nebesusigrąžinsime draugystės, tau jis bus svarbesnis. Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Taip pavydėjau ir pykau, kad mane ištiko panika. Tu neturėjai to išgirsti. Nei tada. Nei kada nors. Atsiprašau.

Man į galvą ateina mintis, kuri kažkur glūdėjo senų seniausiai.

– Ar Šonui ką nors apie mudu su Gregu sakei?

Dženė prikanda lūpą, žiūri į mane didelėmis atgailaujančiomis akimis.

– Aš, hm, turbūt užsiminiau, kad Gregas žinomas kaip besidulkinantis su kuo pakliuvo.

– Ką dar sakei?

Dženė nunarina galvą.

– Ir, hm, kad Gregas Metui sakė, jog menkiausiai progai pasitaikius su tavimi pergulės. – Ji paskubomis priduria: – Tai tiesa! Gregas taip sakė. Bet tai tik tarp manęs, tavęs ir jų šeštos klasės auklėtojos. Šonas šito nežino.

– Tu bandydavai sugriauti visus santykius su žmonėmis, kurie man atrodydavo svarbesni už tave, taip pat ir santykius su broliu.

– Taip, labai atsiprašau.

Galva neišneša, kad tu šitokia, štai kaip. Aš nusisuku į šokoladą.

– Visa taip sujaukta, – sako Dženė, kai tyliu.

– Tai jau ne. Mano gyvenimas puikiai sutvarkytas. Kaip girdžiu, ir taviškis. Turi mylimą vyrą, kitąmet tuoksitės. Gregas sakė, kad ketinat susilaukti vaiko. Abu su Metu vėl susidraugavot su Gregu, taigi niekas nesujaukta. Tegul taip ir būna.

– Kai susitinkam su Gregu, jis kalba tik apie tave – iš dalies todėl, kad tu jam esi mėgstamiausia pokalbių tema, bet ir todėl, kad aš traukiu iš jo informaciją. Jis – mus siejanti linija.

– Vargšiukas Gregas – aš jo vis klausinėju apie tave. Ir kaskart matau, kad jis stebisi, kodėl gi pati su tavimi nepasikalbu... – Ne, tik nepraskysk. Prisimink, ką ji padarė. Kaip įskaudino. – Aš turiu eiti. – Padedu šokoladą. – Manau, nė vienas jo nenusipelno, jei surengė tokį pasimatymą.

Veidas išduoda, kaip ji stengiasi neparodyti nusivylimo, kai suku prie durų.

O tada man viduj prabyla kažkas kitas. Primena, kad aš ne auka. Jei nekalbi, iš kur žmonėms žinoti, kaip su tavim elgtis? Prie šito mane bus privedęs nekalbėjimas apie save.

Jei būčiau turėjusi drąsos Dženei pasakyti, kad man mūsų draugystė yra viskas ir niekas šito nepakeis, gal visa nebūtų susiklostę taip, kaip susiklostė. Bet vis bėgiodama niekam taip ir nepasakau, kas man širdy. Taip ir su Gregu – jis buvo toks netikras dėl mano jausmų, kad įsipareigojimą turėjo gaute išgauti. Taip ir su mama – ji nežinojo, nesuprato, kad su Gregu yra kitaip, nes jai niekuomet nebuvo suteikta proga susitikti su kitais vaikinais. Kai tik aš atsivėriau, nustojau bėgioti ir suteikiau sau galimybę jausti ir kentėti, gyvenimas pagerėjo. Tapo pilnakraujiškesnis, aptakesnis, spalvingesnis. Turėjau Dženei atsiverti jau seniai. Turėjau baigti bėgioti ir su ja pasikalbėti, kol nebuvome priėjusios prie šito.

Atsisuku.

– Džene.

Ji pakelia galvą, topazų akys paplūdusios ašaromis.

– Ar nori susipažinti su mūsų vaikais?

– Su jūsų vaikais?

Balsas virpantis, regis, ji tuoj puls raudoti.

– Per kelis pastaruosius mėnesius mes su Gregu įsivaikinom tiek žuvų, kad turbūt reikėtų keltis į didesnį būstą – jos turėtų atskirą kambarį.

– O aš ir nežinojau, kad tau patinka žuvys.

– Tu apie mane nežinai galybės dalykų. Aš – apie tave. – Mudviejų akys susitinka. – Bet mes galim sužinoti.

Galim sužinoti, ar tarp mūsų iš tikrųjų ko nors būta. Ar tarp mūsų esama kokios nors draugystės, ar trainiojomės kartu tik iš įpročio – blogo įpročio, kurio derėtų atsikratyti. Kad ir kaip ten būtų, visa nebegali būti taip, kaip buvę, „normalu“ nebegali būti. Viskas pasikeitę. Mes pasikeitusios.

– Tai ar nori su jomis susipažinti? – klausiu.

– Mielai.

– Tada eime. Greit jų vakarienės metas. Bartlbis ir Loki ryja tonomis, o Kapitonas Pikardas labai išrankus maistui. Mano mylimiausias – Markas Tvenas, tik nesakyk Gregui, nes jis vis šneka, kad jas mylėti – kažkas panašaus į hipišką nesąmonę.

Mums reikia atrasti naują normalumą. Labai blogai nebus. Bent kol turėsime šokolado.

Šokoladinis pabėgimas(dktv.): 1. Veiksmas, kai vykstama įsigyti šokolado. 2. Greitas judėjimas kaitaliojant kojas, kai turima šokolado. 3. Gyvenimas žmogaus, kuris mąsto šokoladiškai ir gyvena vengdamas artumo. 4. Emocinis iššūkis, kurį tam tikru gyvenimo etapu kiekvienas patiria, lengviau atlaikomas vartojant šokoladą.