Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Tu buvai įtrauktas į tai, ar ne?

– Taip, – tyliai atsakė Malekas. – Kaip tu supratai?

– Iš pradžių aš nieko neįtariau, bet po kurio laiko man toptelėjo: Reza Malekas ne toks žmogus, kad įduotų ką nors, ypač draugą, net jeigu tas draugas privirė košės Irake. Aš prisiminiau, į ką jie bandė įtraukti tave koledže. Tu prisiėmei smūgį už mane.

– Ar dar kas nors žino?

– Daugiau niekas niekada nesužinos. Kaip tu sakai, kažkoks kitas blogas vyrukas buvo pašalintas vietoj tavo draugo. Suskaičiavus visus taškus, rezultatas toks pat. Vienas blogietis žuvo, kitas blogietis liko. Kam rūpi, kuris žuvo, o kuris liko, teisingai?

– Sina Vafa… jis nebuvo toks jau blogas.

– Tu kalbi apie jį būtuoju laiku.

– Jis negyvas.

Džeimsas nusišypsojo:

– Tu tuo tikras?

Malekas apie tai jau seniai nebuvo susimąstęs. Ar jis tikras?

– Aš nesu tikras dėl nieko.

Valandėlę patylėjęs jis paklausė:

– Tu įskųsi mane?

– Kam įskųsiu? Ir už ką? Aš neturiu jokių įrodymų.

– Ačiū.

– Aš neįduodu draugų.

– Taip elgtis tau liepia jūrų pėstininkų garbės kodeksas?

– Ne. Taip elgtis man liepia Džeimso Makgreivio garbės kodeksas. Aš neišduodu draugų.

– Bet aš išdaviau tave.

– Tu neišdavei. Tu į kažką įsivėlei. Ir mes abu buvom marionetėmis kažkieno rankose. Nieko baisaus. Kirkuke buvo atsitikę ir blogesnių dalykų. Žinau tai iš asmeninės patirties.

– Kas dabar?

– Gal tau vertėtų išsiaiškinti, ar tavo draugas iš tikrųjų negyvas.

– Ar tau tai svarbu?

Džeimsas buvo besistojąs, bet liko sėdėti už stalo. Malekas pakartojo klausimą:

– Ar tau tai svarbu?

– Nežinau. Priklauso nuo to, ar jis yra neutralizuotas, ar vis dar Irake daro tai, ką darė iki šiol.

Neutralizuotas. Ką tai reiškė? Šis žodis skambėjo taip, tarsi jie būtų kalbėjęsi apie kokią nors diversiją.

– Aš nežinau, ar jis neutralizuotas. Nuojauta man sako, kad neutralizuotas.

– Pasakyk man, kad esi tikras, – spyrė jį Džeimsas.

Prie stalo įsiviešpatavo ilga tyla. Džeimsas atsistojo, ir padavėja pagaliau atnešė lėkštę balandėlių, kurių Malekas buvo užsisakęs prieš keturiasdešimt penkias minutes. Jie atrodė kaip namie virti; Soaad ir Ana būtų juos įvertinusios. Luktelėjęs, kol ji padės lėkštę ant stalo ir pasišalins, Džeimsas pamažu nudūlino durų link.

– Ar mes dar pasimatysime? – šūktelėjo jam pavymui Malekas.

Atsigręžęs buvęs kapitonas pažvelgė į jį tuo pačiu ilgesingu žvilgsniu.

– Ne.

– Kodėl ne?

– Čia kaip kare. Balansai susivedė, ir visus toks rezultatas daugiau ar mažiau tenkina. Išskyrus tave ir mane, Rezai. Ir mes niekaip to nepakeisime, nors ir kaip norėtume.

Malekas žiūrėjo pro restorano langą, lydėdamas Džeimsą akimis. Aikštelėje visą šį laiką jo laukė automobilis, kuriuo buvo atvykęs iš Varšuvos.

Po dviejų valandų, kai Malekas pagaliau grįžo į numerį, Soaad gulėjo savo lovoje. Švietė tiktai blanki skaitymo lempa ant šoninio staliuko, bet jis matė, kad jos akys plačiai atvertos ir ji nemiega. Soaad paprašė:

– Rytoj iš pat ryto išvažiuokim iš tos šalies.

– Manai, kad Ana patenkinta, jog mes čia atvykome?

– Lenkija niekada nebuvo jos namai.

– Tikrai?

Ji išjungė šviesą. Jis išgirdo, kaip ji meldžiasi. Iki šiol Malekas manė, kad jo motina nelabai religinga – gyvendamas su ja nebuvo pastebėjęs jokių ryškesnių pamaldumo apraiškų, išskyrus keletą nereikšmingų ritualų, susijusių su joga. Jis išgirdo ją pašnabždomis meldžiantis už mirusiuosius. Švelniu, bet ryžtingu balsu. Malekas užsimerkė klausydamasis ritmingos maldos arabų kalba, sklindančios iš jo motinos, tos kadaise bedievės komunistės, lūpų. Suprato, kad ji deklamuoja šventos knygos al-Bakarah antrojo skyriaus eiles, kai kurias, savo nuožiūra, praleisdama. Maleko ausiai jos skambėjo kaip lopšinė, ir jis pajuto, kad ima miegas. Mūsų Viešpatie, neskirk mums naštos, kurios negalime pakelti. Ir atleisk mums mūsų kaltes, ir pasigailėk mūsų. Tu esi mūsų sergėtojas .

Ji tarė jam:

– Žinai, Ana pirmiausia buvo Teherano vaikas.

– Suprantama, – pašnabždomis pritarė jis.

– Čia ji niekada nebuvo saviškė.

– Ne.

– Prašau, rytą išvažiuokim iš čia.

– Gerai.

Jie valandėlę patylėjo, o tada paklausė jos, ar nepadeklamuotų paskutinių al-Bakarah eilių dar tris kartus, kad jis užmigtų jų klausydamasis. Gerai, sutiko ji, ir ėmė deklamuoti savo sūnui.