Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Sveikinu, tapus šeimos nare, Bronte, – tarė Džiovana. – Tu suteikei mano sūnui šitiek laimės. Tu suteikei man šitiek laimės. Nežinau, kaip tau atsidėkoti.

– Jį lengva mylėti, – tarė Brontė, žiūrėdama į Luką, ir laimingai atsiduso. – Taip lengva mylėti.

Džiovana nusišypsojo didžiuodamasi.

– Taip, tai tiesa, – pritarė ji. – Labai džiaugiuosi, kad jis vėl tave surado. Nemanau, kad būtų pasilikęs su kokia kita. Lukos tėvas buvo toks pat, nors mūsų dukters mirtis viską šiek tiek sujaukė, bet jis grįžo pas mane. Žinojo, kad jokia moteris nemylės jo taip, kad mylėjau aš.

Brontė pajuto, kad jos širdis net šoktelėjo iš susijaudinimo, kai Luka grįžo ir apglėbė ją per juosmenį.

– Kokias šeimos paslaptis šį kartą išplepėjo mano mama? – žaismingai paklausė jis.

– Tavo mama kaip tik man pasakojo, kad tu – lygiai toks pat kaip tavo tėvas, – tarė Brontė, apsikeisdama sąmoksliškais žvilgsniais su anyta.

Luka pabučiavo Brontės riestos nosies galiuką.

– Ar ji tau sakė, kad kai Sabatinių vyrai įsimyli, tai amžinai?

– Jai nereikėjo man to sakyti. – Brontė laiminga atsiduso. – Šitai aš jau žinojau.