Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Dumkopf. Rotznase!

Maksimas ne iš karto suprato, o kai suprato, jam pakirto kojas.

Kvailys…

Snarglius…

Kvailys…

Snarglius…

Paskui iš pilkos aidžios tuštumos atsklido Šerno balsas:

— Nagi, atsitraukite, Makai, aš turiu pistoletą.

Maksimas nežiūrėdamas sugavo jo ranką.

Keliauninkas vargiai atsisėdo, tebesilaikydamas už pilvo.

— S-snarglius… — sunkiai sušvogždė jis. — Nestovėkite kaip stulpas… ieškokite mašinos, gyviau, gyviau… Na, nestovėkite gi, judinkitės!

Maksimas bukai apsidairė. Greitkelis pamažu budo. Centro nebebuvo, jis virto išlydyto metalo bala, garais, smarve, bokštai nebeveikė, lėlės — jau nebe lėlės. Priblokšti žmonės atsikvošėdami niauriai dairėsi, trypčiojo prie savo mašiniĮ, mėgindami susivokti, kas jiems nutiko, kaip čia pakliuvo, ką daryti toliau.

— Kas jūs toks? — paklausė Šernas.

— Ne jūsų reikalas, — vokiškai atrėžė Keliauninkas. Jam skaudėjo, jis karkavo ir duso.

— Nesuprantu, — pratarė Šernas, kilsteldamas pistoleto vamzdį.

— Kamereri… — pašaukė Keliauninkas. — Užčiaupkite savo teroristą… ir ieškokite mašinos…

— Kokios mašinos?.. — bukai ir bejėgiškai išdaužė Maksimas.

— Massarakš… — sugargė Keliauninkas. Jis vargais negalais atsistojo, vis dar kūprindamasis, spausdamas plaštaką prie pilvo, netvirtais žingsniais priėjo prie Maksimo automobiliuko ir įsigrūdo vidun. — Sėskite… greičiau! — šūktelėjo, pats jau sėdėdamas už vairo. Paskui per petį atsigręžė į dūmų stulpą, papuoštą liepsna. — Ką jūs ten pakišote? — beviltiškai paklausė.

— Terminę bombą.

— 1 rūsį ar į vestibiulį?

– Į rūsį, — atsakė Maksimas.

Keliauninkas sudejavo, kiek pasėdėjo atsilošęs, paskui užvedė variklį. Mašina sudrebėjo ir užplerpė.

— Sėskite gi pagaliau! — užriko jis.

— Kas jis toks? — paklausė Šernas. — Hontietis?

Maksimas papurtė galvą, trūktelėjęs atidarė galines užstrigusias dureles ir pasakė Jam:

— Lipkite.

Pats apėjo mašiną ir klestelėjo greta Keliauninko. Automobilis krūptelėjo, jame kažkas sužviegė, triokštelėjo, bet jis jau riedėjo keliu nevykusiai kreivaliodamas, tarškėdamas neužsidarančiomis durelėmis ir garsiai pauškindamas duslintuvu.

— Ko ketinate imtis dabar? — paklausė Keliauninkas.

— Palaukite… — paprašė Maksimas. — Bent pasakykite, kas jūs toks?

— Aš — Galaktinio saugumo darbuotojas, — su kartėliu atsakė Keliauninkas. — Tupiu čia jau penkerius metus. Mes ruošiamės gelbėti šią nelaimingą planelįą. Kruopščiai, rūpestingai, nimiatydami visas įmanomas pasekmes! Visas, suprantate?.. O štai kas jūs toks? Kas jūs toks, kad kišate nosį į svetimus reikalus, ardote mūsų planus, sprogdinate, šaudote — kas jūs toks?

— Aš nežinojau… — silpnu balsu pratarė Maksimas. — Iš kur galėjau žinoti?..

— Taip, suprantama, jūs nieko nežinojote. Bet juk žinojote, kad savaveiksmis kišimasis uždraustas, juk esate LPG darbuotojas… Privalėjote žinoti… Žemėje motina dėl jo iš proto eina… Kažkokios panelytės nuolat skambina… tėvas darbą apleido… Ko ketinote imtis toliau?

— Ketinau nušauti jus, — atsakė Maksimas.

— Kąąą?

Mašina layptelėjo.

— Taip, — nuolankiai aiškino Maksimas. — O ką turėjau daryti? Man bųyo pasakyta, kad jūs čia — svarbiausias niekšas, ir… — jis nusišypsojo, — tuo nebuvo sunku patikėti…

Keliauninkas šnairomis dėbtelėjo į vaikinuką apvalia žalia akimi.

— Na, gerai. O toliau?

— O toliau turėjo prasidėti revoliucija.

— Kurių galų?

— Bet juk Centras sugriautas, spinduliuotės nebėra…

— Na, ir kas?

— Dabar jie iškart supras, kas juos engia, kad jų gyvenimas tikras šlamštas, ir pakils…

— Kur jie pakils? — liūdnai paklausė Keliauninkas. — Kas pakils? Nežinomi Tėvai gyvi ir sveiki. Gvardija gyva ir sveika, armija mobilizuota, šalyje įvesta karinė padėtis… Ko jūs tikėjotės?

Maksimas nuleido galvą. Žinoma, buvo galima tam liūdnajam pabaisai išdėstyti savo planus, perspektjrvas ir visa kita, bet kokia iš to nauda, kai niekas neparuošta, kai viskas susiklostė šitaip…

— Tikėsis jie patys. — Maksimas per petį parodė į Šerną. — Štai šis žmogus, pavyzdžiui, tegul tikisi… Mano užduotis buvo — suteikti jiems galimybę tikėtis.

— Jūsų užduotis… — sumurmėjo Keliauninkas. — Jūsų užduotis buvo — sėdėti kamputyje ir laukti, kol aš jus sugausiu…

— Taip, tikriausiai, — burbtelėjo Maksimas. — Kitą kartą turėsiu tai omenyje…

– Šiandien pat išvyksite į Žemę, — griežtai pareiškė Keliauninkas.

— Nė nemanau, — atšovė Maksimas.

– Šiandien jūs išvyksite į Žemę! — pakeltu balsu pakartojo Keliauninkas. — Šioje planetoje man ir be jūsų pakanka rūpesčių. Imkite savo Radą ir keliaukite…

— Rada pas jus? — skubiai paklausė Maksimas.

— Taip. Seniai jau. Gyva ir sveika, nesirūpinkite.

— Už Radą — ačiū, — padėkojo Maksimas. — Labai ačiū…

Mašina įvažiavo į miestą. Pagrindinėje gatvėje burzgė, dūmijo ir skleidė tvaiką pasibaisėtinas kamštis. Keliauninkas pasuko į skersgatvį ir nuvažiavo lūšnynais. Čia viskas buvo negyva. Sankryžose it stulpai — rankos už nugaros, veidas po koviniu šalmu — stypsojo karinės policijos pareigūnai. Taip, čia į įvykius sureaguota staigiai. Visuotinis pavojus, ir visi postuose. Kai tik atsikvošėjo nuo depresijos. Gal nevertėjo iš karto sprogdinti, gal reikėjo veilrti pagal proloiroro planą?.. Ne, ne, massarakš! Tegul viskas eina savo keliu. Tegul jis man be reikalo nepriekaištauja. Tegul jie patys išsiaiškina kas ir kaip, juk būtinai išsiaiškins, kai tik jiems galvose prašviesės… Keliauninkas vėl išsuko į pagrindinę magistralę. Šernas mandagiai pastukseno jam į petį pistoleto vamzdžiu.

— Būkite malonus, išleiskite mane. Štai čia. Štai kur žmonės stovi…

Prie spaudos kiosko, giliai susibrukę rankas į ilgų pilkų lietpalčių kišenes, stoviniavo žmonės — kokie penki, o be jų, šaligatviuose nieko nebuvo, matyt, depresinis smūgis smarkiai išgąsdino gyventojus, ir šie išsislapstė kas kur.

— O jūs ką ketinate veikti? — paklausė Keliauninkas, važiuodamas lėčiau.

— Kvėpuoti grynu oru, — atsakė Šernas. — Šiandien kaip reta puikus orelis…

— Jis — mūsų žmogus, — tarė jam Maksimas. (Keliauninkas klaikiai išsiviepė.) — Jam girdint, galima kalbėti apie viską.

Automobilis sustojo šalikelėje. Žmonės su lietpalčiais suėjo už kiosko. Buvo matyti, kaip jie iš ten žvilgčioja.

— Mūsų? — paklausė Šernas. — Kieno — mūsų?

Maksimas, atsidūręs keblioje padėtyje, pažvelgė į Keliauninką. Šis nė nemanė jam padėti.

— Tiek to, — pareiškė Šernas. — Aš jumis tikiu. Dabar mes imsimės vadavietės. Manau, jog pradėti reikia nuo vadavietės. Ten yra žmonių — jūs žinote, apie ką aš kalbu, — kuriuos reikia pašalinti nelaukiant, kol jie pabalnos judėjimą…

— Gera mintis… — staiga sumurmėjo Keliauninkas. — Beje, aš jus, rodos, pažįstu. Jūs — Tikas Fesku, pravarde Šernas. Taip?