• Пожаловаться

Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Здесь есть возможность читать онлайн «Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, год выпуска: 2008, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Arkadij Strugackij Gyvenama Sala

Gyvenama Sala: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvenama Sala»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Arkadij Strugackij: другие книги автора


Кто написал Gyvenama Sala? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Gyvenama Sala — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvenama Sala», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jaunuolis nubėgo atgal.

Automobilyje Maksimas pasodino Šerną kuo tiesiau, sėdo už vairo ir išvažiavo iš aikštelės. Pilkasis pastatas kybojo virš jo, sunkiasvoris griozdas, pasmerktas, sausakimšas pasmerktų žmonių, nepajėgiančių nei judėti, nei suvokti, kas dedasi.

Tai buvo lizdas, šiurpus gyvačių lizdas, knibždąs rinktinių pašlemėkų, specialiai, rūpestingai atrinktų pašlemėkų, tie pašlemėkai čia sutelkti tam, kad pašlemėkais paverstų visus, kuriuos tik pasiekia šlykštūs radijo, televizijos ir spinduliuotės bokštų kerai. Visi jie — priešai, ir kiekvienas jų, nė akimirkos nedvejodamas, suvarpytų kulkomis, išduotų, nukryžiuotų mane. Šerną, Zefą, Radą, visus mano draugus ir mylimus žmones… Ir vis dėlto gerai, kad prisiminiau tai tik dabar. Anksčiau tokia mintis būtų sutrukdžiusi. Iš karto būčiau prisiminęs Žuvį… Vienintelis žmogus pasmerktame gyvačių lizde, ir tat — Žuvis… O ką — Žuvis? — pamanė jis. Ką aš apie ją žinau? Mokė mane kalbos? Ir paklodavo man lovą?.. Nagi, pamiršk tą Žuvį, puikiausiai supranti, kad ne tik ji yra svarbu. Svarbu tai, kad nuo šios dienos tu kausiesi rimtai, žūtbūtinai, kaip kad čia kaunasi visi, ir kautis teks su besmegeniais — su piktais besmegeniais, apkvaišusiais nuo spinduliuotės; su gudriais, bemoksliais, godžiais besmegeniais, kurie tą spinduliuotę kreipė, kur norėjo; su gerų ketinimų besmegeniais, kurie, pasitelkę spinduliuotę, pagiežingas, įniršusias lėles mielai paverstų jausmingomis, kvazigerutėmis lėlėmis… Ir visi jie sieks nužudyti tave ir tavo draugus, ir tavo idėją, nes — gerai įsikalk tai į galvą, įsimink visam gyvenimui! — nes šitame pasaulyje kitokie būdai įtikinti kitamanius nežinomi… Burtininkas sakė: tegul sąžinė netrukdo mąstyti blaiviai, tegul protas išmoksta, kilus būtinybei, nuslopinti sąžinę. Teisingai, pamanė jis. Skaudžiai teisingai, šiurpiai teisingai… Tai, ką aš šiandien nuveikiau, čia vadinama žygdarbiu. Ir Šernas sulaukė tos dienos. Ta diena kaip gražia pasaka tikėjo Eigulys, Paukštė, Žaliasis ir Gėlas Ketšefas, ir mano Gajus, ir dar dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmoniiĮ, kurių niekad nesu matęs… O vis dėlto man negera. Ir jeigu aš noriu, kad ateityje manimi pasitikėtų ir eitų paskui mane, privalau niekam niekada nekalbėti apie tai, kad didžiausią savo žygdarbį atlikau ne tada, kai šokinėjau ir bėgau švilpiant kulkoms, o štai dabar, kai dar turiu laiko grįžti ir nukenksminti bombą, bet, užuot taip ir padaręs, varau mašiną kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos…

Jis švilpė tiesiu plentu, tuo pačiu, kuriuo prieš pusmetį savo prabangiu limuzinu, lenkdamas begalinę šarvuočių koloną, jį gabeno Fankas, gabeno perduoti tiesiai į rankas Keliauninkui… ir dabar jau aišku — kodėl… Nejaugi jis jau tada žinojo, kad manęs neveikia spinduliuotė, kad aš nieko nenutuokiu ir mane galima šokdinti, kaip tik panorėjus? Vadinasi, žinojo Keliauninkas, žinojo, nelabasis. Vadinasi, jis — tikras velnias, baisiausias žmogus šalyje, o gal ir planetoje. „Jis žino viską”, — pasakė valstybės prokuroras, baugiai dairydamasis per petį… Ne, ne viską. Tu apmovei Keliauninką, Makai. Tu laimėjai prieš velnią. Ir dabar reikia jį pribaigti, kol nevėlu, kol jis dar neatsikvošėjo, o gal jis jau pribaigtas — tiesiog prie savo irštvos vartų… Ak, netikiu, netikiu, ne vaikinų nosiai toks darbelis, Pūslė turėjo dvidešimt keturis giminaičius su kulkosvaidžiais… Massarakš! Taip, aš nežinau, kaip organizuojamos revoliucijos. Aš nepasiruošiau užimti telegrafo, telefono stoties, pirmiausia — tiltų, aš beveik neturiu žmonių, eiliniai pogrindininkai manęs nepažįsta, o vadavietė stos prieš mane… aš net nespėjau pranešti į katorgą Generolui, kad būtų pasiruošęs sukelti ant kojų politinius ir ešelonu gabenti juos čionai. Bet kad ir kas būtų. Keliauninką reikia pribaigti. Sugebėti pribaigti Keliauninką ir sugebėti išsilaikyti kelias valandas, kol armiją ir Gvardiją iš kojų išvers spindulių badas. Juk niekas iš jų nežino apie spindulių badą, net Keliauninkas tikriausiai nežino, iš kur jam žinoti, juk visoje šalyje tik aš buvau išvežęs vargšą Gajų už spindulinio lauko ribų…

Greitkelis buvo prisigrūdęs mašinų. Visos jos stovėjo kaip pakliuvo — skersai, įstrižai, nuslydusios į griovius. Depresijos sugniuždji vairuotojai ir keleiviai sielvartaudami sėdėjo ant pastovų, be jėgų sviro nuo sėdynių, voliojosi šalikelėje. Tai trukdė, nuolat teko pristabdyti, aplenkti, apvažiuoti, ir Maksimas neišsyk pastebėjo, kad jam priešais, nuo miesto, taip pat išsilenkdamas ir apvažiuodamas, bet beveik nepristabdydamas, juda plokščias ryškiai geltonas valstybinis automobilis.

Vos nesusidurdami jie prasilenkė palyginti atviroje greitkelio atkarpoje; Maksimas spėjo pastebėti pliką kiaušą, apvalias žalias akis bei didžiules atlėpusias ausis ir visas susigūžė, nes vėl viskas vertėsi aukštyn kojomis… Keliauninkas! Massarakš! Visa šalis voliojasi, apimta depresijos, visi išsigimėliai guli nualpę, o šitas bjaurybė, tas velnias, vėl kažkaip išsisuko! Vadinasi, jis vis dėlto sukūrė apsaugą… Ir ginklo neturiu… Maksimas pažvelgė į veidrodėlį: ilga geltonoji mašina apsisuko. Ką gi, teks apsieiti be ginklo. Dabar tai jau tikrai sąžinė manęs nekamuos… Maksimas nuspaudė akseleratorių. Greitis, greitis… na, mieloji, dar… Geltonas lėkštas variklio gaubtas artinosi, augo, virš vairo jau buvo matyti žalios įdėmios akys… Na, Makai!

Maksimas išsiskėtė, įsiręžė, viena ranka pridengė Šerną ir iš visų jėgų nuspaudė stabdžio paminą.

Veriančiai kaukiant ir žviegiant stabdžiams, geltonasis gaubtas, džergždamas ir braškėdamas, įsibrovė į Maksimo automobilio bagažinę ir, sustumtas Ijg armonika, atsistojo piestu. Pažiro stiklai. Maksimas koja išspjo-ė duris ir išgriuvo iš mašinos. Skaudėjo klaikiai, skausmas varstė kulną, sutrenktą kelį, nudrėkstą ranką, bet Maksimas akimirksniu yiską pamiršo, nes priešais jau stovėjo Keliauninkas. Tai buvo neįmanoma, bet būtent taip ir buvo. Velnias, velnias — aukštas, perkaręs, rūstus, smūgiui iškelta ranka…

Maksimas šoko ant jo, į tą šuolį sutelkęs visa, kas jam dar buvo likę. Netiksliai! Ir baisus smūgis į pakaušį… Pasaulis pakrypo, vos nesugriuvo, bet vis dėlto nesugriuvo, o Keliauninkas vėl priešais, vėl plikas kiaušas, įdėmios žalios akys ir ranka, pakelta smūgiui… Stok, luktelėk, jis nepataikys… Aha!.. Kurgi jis žiūri?.. Na, mūsų šitaip neapmulkinsi… Keliauninkas sustingusiu veidu įsispoksojo Maksimui virš galvos, ir Maksimas puolė dar kartą, ir šįsyk pataikė. Aukštas juodas žmogus sulinko pusiau ir griuvo ant asfalto. Tada Maksimas atsigręžė.

Pilkas Centro kubas iš čia puikiausiai buvo matyti, tik jis nebebuvo kubas. Jis beregint bliūško, brinko ir smego, virš jo virpėjo karštas oras, kilo garai ir dūmai, o kažkas, akinančiai balta ir karšta taip, kad justi netgi čia, šiurpiai ir smagiai kyščiojo pro ilgas vertikalias plaišas ir langų skyles… Tiek to, ten viskas gerai… Maksimas triumfuodamas atsigręžė į Keliauninką. Velnias gulėjo ant šono, ilgomis rankomis susiėmęs už pilvo, akys buvo užmerktos. Maksimas atsargiai žingtelėjo arčiau. Iš sulamdyto mažalitražio iškišo galvą Šernas. Jis plūkėsi ir muistėsi, bandydamas ištrūkti laukan. Maksimas atsistojo prie pat Keliauninko, taikydamasis pribaigti šį iškart. Massarakš, prakeikta ranka nekilo prieš gulintį… Ir tuomet Keliauninkas vos vos prasimerkė ir kimiai sugargė:

— Dumkopf. Rotznase!

Maksimas ne iš karto suprato, o kai suprato, jam pakirto kojas.

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gyvenama Sala»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvenama Sala» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Отзывы о книге «Gyvenama Sala»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvenama Sala» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.