— Aš jums labai dėkingas. Šerne, — pasakė jis.
– Štai kaip? — pratarė Šernas, atgręždamas į Maksimą padžiūvusį gelsvą veidą.
— Prisimenate, kartą vadavietės posėdyje jūs pasikvietėte mane į šalį ir nepagailėjote kelių protingų patarimų?
— Prisimenu.
— Tai štai, aš jums už tai ir dėkingas. Aš jūsų paklausiau.
— Taip, pastebėjau. Tuo jūs šiek tiek netgi nuvylėte mane.
— Tada jūs buvote teisus, — pasakė Maksimas. — Aš paklausiau jūsų patarimų, ir viskas pakrypo taip, kad man atsivėrė galimybė patekti į Centrą.
Šernas krūptelėjo.
— Dabar? — staigiai paklausė jis.
— Taip. Tenka skubėti, aš visiškai nespėjau pasiruošti. Mane gali užmušti, ir tuomet vfskas veltui. Todėl pasiėmiau drauge jus.
— Kalbėkite.
— Aš įeisiu į pastatą, jūs liksite mašinoje. Po kurio laiko kils sambrūzdis, galbūt susišaudymas. Jums tai neturi rūpėti. Jūs toliau sėdite mašinoje ir laukiate. Jūs laukiate… — Maksimas mintyse apytikriai paskaičiavo. — Jūs laukiate dvidešimt minučių. Jei per tą laiką patirsite spindulinį smūgį, vadinasi, viskas baigėsi gerai. Oalite alpti su laiminga šypsena veide… Jeigu ne — lipkite iš mašinos. Bagažinėje guli bomba su sinchroniniu degtuvu dešimčiai minučių. Bombą iškelkite ant grindinio, įjunkite degtuvą ir nuvažiuokite. Kils panika. Didžiulė panika. Pasistenkite išjos išspausti viską, kas įmanoma.
Kurį laiką Šernas svarstė.
— Jūs neįeisite man kai kur paskambinti? — paklausė jis.
— Ne, — atsakė Maksimas.
— Matote, — pasakė Šernas, — jeigu jūsų neužmuš, tuomet, kiek suprantu, jums tikriausiai reikės žmonių, pasiruošusių mūšiui. Jeigu jus užmuš, žmonių reikės man. Juk ir pasikvietėte mane tam atvejui, jeigu jus užmuštų… Bet vienas pats aš galiu tik pradėti, o laiko trūks, ir žmones reikia įspėti iš anksto. Štai aš ir noriu juos įspėti.
— Vadavietę? — atžariai paklausė Maksimas.
— Nieku gyvu. Aš turiu savo grupę.
Maksimas tylėjo. Priekyje jau stiebėsi pilkas penkių aukštų pastatas su akmenų siena palei frontoną. Tas pats. Kažkur ten koridoriais maklinėjo Žuvis, rėkavo ir spjaudėsi įniršęs Begemotas. Ten buvo ir Centras. Ratas susijungė.
— Sutinku, — pratarė Maksimas. — Prie įėjimo yra telefonas automatas. Kai įeisiu vidun — bet ne anksčiau, — galite lipti iš mašinos ir skambinti.
— Gerai, — tarė Šernas.
Jie jau artėjo prie posūkio iš plento. Kažkodėl Maksimas prisiminė Radą ir pabandė įsivaizduoti, kas jai nutiks, jeigu jis negrįš. Blogai bus. O gal ir nieko tokio. Gal, atvirkščiai, ją paleis… Vis tiek — viena. Gajaus nėra, manęs nėra… Vargšė mergaitė…
— Ar šeimą turite? — paklausė jis Šerno.
— Taip. Žmoną.
Maksimas krimstelėjo lūpą.
— Atleiskite, išėjo nei šiaip, nei taip, — sumurmėjo jis.
— Nieko, — ramiai atsakė Šernas. — Aš atsisveikinau. Išeidamas iš namų visuomet atsisveikinu… Tai, vadinasi, čia ir yra Centras? Kas galėjo pamanyti… Visi žino, kad čia telecentras ir radijo centras, o, pasirodo, čia dar ir tiesiog Centras…
Maksimas sustojo aikštelėje, įsisprausdamas tarp sukriošusio mažalitražio ir prabangaus vyriausybinio limuzino.
— Na, viskas, — pasakė. — Palinkėkite man sėkmės.
— Iš visos širdies… — tarė Šernas. Jis nutilo per pusę sakinio ir užsikosėjo. — Vis dėlto aš sulaukiau tos dienos, — sumurmėjo.
Maksimas priglaudė skruostą prie vairo.
— Gerai būtų tą dieną nugyventi… — tarstelėjo jis. — Gerai būtų sulaukti vakaro… — Šernas nerimastingai pažvelgė į jį. — Nesinori eiti, — paaiškino Maksimas. — Ak, kaip nesinori… Beje, Šerne, pats atsiminkite ir savo draugams papasakokite. Jūs gyvenate ne vidiniame rutulio paviršiuje. Gyvenate išoriniame rutulio paviršiuje. Ir tokių rutulių yra daug, kai kuriuose gyvena žmonės, žymiai blogesni už jus, kai kuriuose — žymiai geresni. Bet kvailesnių nėra niekur… Netikite? Na, ir bala jūsų nematė. Einu.
Jis atidarė dureles ir išlipo. Perėjo asfaltuotą aikštelę ir ėmė kopti akmeniniais laiptais, pakopa po pakopos, čiuopdamas kišenėje leidimą įeiti, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir vidinį leidimą, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir paprastą rausvą kortelę, vaizduojančią leidimą, kufio prokuroras jam taip ir nesugebėjo nei suorganizuoti, nei pavogti. Buvo karšta, dangus spindėjo lyg aliuminis, nėpralaidus gyvenamos salos dangus. Akmeninės pakopos svilinte svilino per puspadžius, o gal taip tik atrodė. Viskas taip kvaila. Visa užniačia nevykusi. Kuriems galams viso to reikia, jeigu nespėta dorai pasiruošti… O jeigu ten sėdi ne vienas karininkas, bet du? Arba net trys karininkai sėdi tame kambarėlyje ir laukia manęs su paruoštais automatais?.. Rotmistras Čaču šaudė iš pistoleto, kalibras tas pats, tik kulkų bus daugiau, ir aš jau nebe toks kaip anksčiau, jau gerokai mane nuvolavo manoji gyvenama sala. Ir iššliaužti šįkart man jau nebeleis… Aš — kvailys. Kvailys buvau, kvailys ir likau. Papirko mane ponas prokuroras, sugavo ant kabliuko… Ir kaip jis manimi patikėjo? Nesuvokiama… Gerai būtų dabar mauti į kalnus, pakvėpuoti grynu kalnų oru, taip ir neteko man pabuvoti čionykščiuose kalnuose… Kalnus labai mėgstu… Toks protingas, nepatiklus žmogus — ir patikėjo man tokį turtą! Didžiausią iš šio pasaulio turtų! Tą šlykštų, bjaurų, niekšingą turtą… Tebūnie jis prakeiktas, massarakš, ir dar kartą massarakš, ir dar trisdešimt tris kartus massarakš!
Jis atidarė stiklines duris ir atkišo gvardiečiui leidimą įeiti. Paskui perėjo vestibiulį — pro akiniuotą panelytę, kuri vis poškino antspaudus, pro snapuotą kepuraitę užsimaukšlinusį administratorių, kuris ištisai su kažkuo vaidijosi telefonu — ir prie įėjimo į koridorių kitam gvardiečiui parodė vidinį leidimą. Gvardietis jam kinktelėjo, jie buvo, galima sakyti, jau pažįstami: pastarąsias tris dienas Maksimas čia lankėsi.
Toliau.
Jis nužingsniavo ilgu koridoriumi be durų ir pasuko kairėn. Čia jis ėjo tik antrą kartą. Pirmąjį sykį — užvakar, apsirikęs. („Jums kur, po teisybei, reikiagerbiamasis?” — „Mati, po teisybei, reikia į šešioliktą kabinetą, kaprale”. — „Jūs suklydote, gerbiamasis. Jums — į kitą koridorių”. — „Atleiskite, kaprale, kaltas. Tikrai…”)
Jis įteikė kapralui vidinį leidimą ir pašnairavo į du žaliūkus gvardiečius su automatais, sustingusius abipus durų priešais. Paskui žvilgtelėjo į duris, pro kurias jam reikėjo įeiti. „SPECIALIŲJŲ PERVEŽIMŲ SKYRIUS”. Kapralas atidžiai apžiūrinėjo leidimą.
Paskui, vis dar tebeapžiūrinėdamas, spustelėjo kažkokį mygtuką sienoje, už durų sučirškė skambutis. Dabar jis ten pasiruošė — karininkas, sėdintis prie žalios užuolaidos. Arba pasiruošė du karininkai. Arba gal net trys karininkai… Jie laukia, kol aš įeisiu. Ir jeigu aš jų išsigąsiu ir pulsiu atgal, mane pasitiks kapralas, pasitiks gvardiečiai, saugantys duris be lentelės, o už tų durų tikriausiai knibžda kareivių.
Kapralas grąžino leidimą ir tarė:
— Prašau. Paruoškite dokumentus.
Maksimas, traukdamas rausvąją kortelę, atidarė duris ir žengė į patalpą.
Massarakš.
Taip ir yra.
Ne vienas kambarys. Trys. Anfilada. O gale — žalioji užuolaida. Ir kiliminis takelis nuo kojų iki pat užuolaidos. Mažiausiai trisdešimt metrų.
Читать дальше