Ребекка Джеймс: Tobula klasta

– Puiki mintis, – sakau. – Tau pasisekė.

Einame prie automobilio, Sarą pasodiname į vaiko kėdutę, kurią Filipa vežiojasi tik dėl Saros, užsegame saugos diržą. Kai atsisveikinu su Sara ir uždarau dureles, Filipa atkiša popieriaus lapelį.

– Nuo Robio, – taria ji. – Jo telefono numeris. Nori, kad tu jam paskambintum.

– Ooo... – Lapelio neimu. Rankas susikišu į džinsų kišenes. – Tu jį matei?

– Paskambino. Nori su tavim susitikti. Katrina, tikrai nori tave matyti.

– Ne, – papurtau galvą. – Ne. Aš nenoriu. Negaliu.

– Kodėl?

– Tiesiog... tiesiog nenoriu.

– Nenori? O gal bijai?

– Nežinau, – gūžteliu. – Turbūt bijau.

– Ko? – Filipa kilsteli antakius. – Kad ir jis gali mirti?

– Ne, tikrai ne. Ne. – Papurtau galvą trindamasi akis. Galėtų jau važiuoti. Duoti man ramybę. – Galbūt. Na, gerai – taip. Nežinau.

Tada ji žengia artyn, suima mano rankas ir tyliai, švelniai klausia:

– Ar kada pagalvoji, kokį rodai pavyzdį Sarai?

– Ką tai reiškia?

– Niekad nerizikuoji. Visą laiką esi atsargi ir bijai.

– Bijau? Tikrai? – Atsisuku į Sarą, sėdinčią automobilyje. Ji šnekina savo lėlę, taiso jai plaukus. – Jai atrodo, kad aš bijau?

– Dar ne, bet paaugusiai atrodys. – Filipa spusteli man ranką, nusišypso. – Jeigu nesistengsi būti laiminga. Jeigu gyvensi nerodydama nors lašelio drąsos.

Viską nulemia šitas žodis. „Drąsa“. Griebiu iš jos rankos lapelį, įgrūdu į kišenę. Pasilenkusi pro langą pabučiuoju Sarą.

Drąsa.

– Alio? – iškart atsiliepia jis. Bet aš nepajėgiu ištarti žodžio. Staiga suima baimė. Pridengusi delnu ragelio mikrofoną bandau atgauti kvapą. – Alio? – pakartoja jis. – Katrina, čia tu? Katrina?

Patvirtindama aš lyg ir cypteliu, lyg ir gargteliu, pati nežinau, – ir išgirstu, kaip jis atsidūsta. Atsidūsta su palengvėjimu ir iš laimės, ir staiga suprantu, koks jam svarbus mano skambutis.

– Ar gali atvažiuoti, Robi? – klausiu kur kas ramesniu, lygesniu balsu, negu tikėjausi. – Šiandien? Tuoj pat?

– Taip, – atsako jis. – Žaibiškai prisistatau.

Jis nebando apsimesti abejingas, neslepia džiaugsmo, ir aš prisimenu, kaip jis man patinka, koks gali būti juokingas, švelnus, geras ir dosnus. Ir aiškiai suprantu, kad pasielgiau teisingai.